galvanotèchnika (galvano… + technika), plonų metalinių ir nemetalinių neorganinių dangų nusodinimas ant gaminių paviršiaus (elektrocheminės dangos), t. p. storų metalinių sluoksnių gavimas ant specialių matricų (galvanoplastika) elektrocheminiu būdu; taikomosios elektrochemijos šaka. Metaliniai ir nemetaliniai sluoksniai ant katodo gaunami metalų druskų tirpaluose leidžiant per juos nuolatinę elektros srovę. Galvanotechnika apima ir gaminių paviršiaus paruošimą prieš elektrocheminį dengimą (riebalų šalinimas, ėsdinimas, poliravimas, aktyvinimas ir kita) bei apdorojimą po dengimo (pasyvinimas, konversinių dangų gavimas ir kita) cheminiu, elektrocheminiu ir mechaniniu būdu. Prie galvanotechnikos t. p. priskiriama cheminis (autokatalizinis, imersinis) metalinių dangų nusodinimas ir plastikų metalizavimas. Galvanotechnika taikoma metalinių gaminių apsaugai nuo korozijos ir apdailai, metalinių ir kai kurių nemetalinių gaminių (plastikų, puslaidininkių) paviršiaus savybėms (kietumui, atsparumui trinčiai, atsparumui kaitrai, elektriniam laidumui, įmagnetėjimui) pakeisti, metalinėms gaminių kopijoms ir sudėtingos formos gaminiams gauti. Metalų elektrocheminis nusodinimas ir kiti galvanotechnikos procesai vykdomi gamyklų galvaniniuose cechuose arba specializuotose galvanotechnikos gamyklose; jose dažniausiai yra automatizuotos galvaninės linijos, kuriose galvanotechnikos procesai valdomi kompiuteriais. Nusodinama specialiuose įrenginiuose – galvaninėse voniose, pripildytose metalų druskų tirpalo. Koncentruoti sunkiųjų metalų (vario, nikelio, chromo, cinko ir kitų) druskų tirpalai gali su nuotekomis patekti į aplinką, todėl galvanotechnikos procesai paprastai būna uždaro ciklo, t. y. plovimo vandenyse susikaupę sunkieji metalai arba grąžinami atgal į pagrindinį tirpalą, arba iš jų regeneruojami. Daugiausia galvanotechnikos būdu dengiamos (cinku ir jo lydiniais) automobilių detalės, ji t. p. taikoma spausdintinių plokščių ir įvairių prietaisų gamyboje, elektronikoje, pvz., gaminant mikrostruktūrinius elementus (gaminiams suteikiama specialių fizikinių, cheminių ir mechaninių savybių).
Galvanotechnikos pradžia laikoma 1799, kai A. G. Volta išrado cheminį elektros energijos šaltinį, kuris po kelerių metų buvo panaudotas aukso, po to – vario ir švino dangoms gauti. Vėliau pradėti patentuoti įvairių metalų ir lydinių elektrocheminio nusodinimo procesai. Galvanotechnikos šuolis įvyko 19 a. ir ypač 20 a. pirmoje pusėje – sukurta dekoratyviojo nikeliavimo, dekoratyviojo ir kietojo chromavimo, dekoratyviojo variavimo ir daugelio kitų metalų nusodinimo procesų.
20 a. antroje pusėje galvanotechnikos metodai pradėti kurti Lietuvoje. Sukurta blizgiųjų nikelio, vario, alavo, cinko, kadmio, chromo, kitų metalų ir lydinių dangų gavimo technologijų. Galvanotechnika labiausiai išplėtota Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje, Vokietijoje.
2509