galvõs apdangà, aprangos elementas, saugantis nuo aplinkos poveikio ir atliekantis socialinę, kartais ritualinę, simbolinę funkciją. Pagal paskirtį būna: kasdienė, išeiginė (paradinė), civilinė, uniforminė (ir karinė), ritualinė. Pagal formą skiriama: beretė, biretas, čadra, gobtuvas, kykas, nuometas, skarelė, skraistė, skrybėlaitė, skrybėlė, šalis, šalmas, toka, turbanas ir kita. Krikščionių apeigose dėvima speciali galvos apdanga: mitra, pijusė, tiara. Galvos apdanga gali būti siūta, velta, pinta, nerta, atlikta įvairia formavimo technika iš natūralių, dirbtinių ir sintetinių medžiagų. Galvos apdangos forma, stilius, medžiaga, atlikimo technika ir puošyba priklauso nuo klimato, istorinių sąlygų, epochos estetinių idealų, žmogaus socialinės padėties, kilmės, religijos, tautybės; ji neatsiejama nuo kostiumo stiliaus ir mados tendencijų.
Istorinė apžvalga
Galvos apdanga dėvėta nuo seniausių laikų. Šilto ir karšto klimato kraštuose daryta iš natūralių medžiagų (žievės, šiaudų, augalų lapų, plunksnų) ir pluoštų (lino, medvilnės, šilko, džiuto, bemerijos), šalto ir vėsaus klimato – iš kailio, gyvūnų vilnos. Neolito laikotarpiu, išmokus pinti, vėliau verpti ir austi, galvos apdanga pradėta gaminti iš audinių.
Senovės Egipte galvos apdangą atstodavo kilmingųjų nešioti šiaudiniai ir nendriniai perukai, faraonai dėvėjo geltonai ir žydrai dryžuotas skareles (klaftus), varguomenė – linines skareles, skraistes. Senovės graikės ir romėnės galvą dengė šaliais, chitono, himatijo, palos kraštais, vyrai ir moterys nuo saulės saugojosi skrybėlėmis negiliu dugnu (petasais), keliautojai gobėsi gobtuvais. Senovės Kinijoje moterys ir vyrai dėvėjo skrybėles iš šiaudų ir žolių, aukštesnių socialinių sluoksnių – įvairių audinių ir veltas skirtingos formos kepurėles; ypač įmantrias galvos apdangas dėvėjo imperatoriai ir mandarinai, pastarųjų rangą žymėjo sagos ant galvos apdangos. Indijoje nuo seniausių laikų vyrų ir moterų pagrindinė galvos apdanga – įvairaus dydžio ir audinio šaliai (vėliau – vyrų turbanai).
Egipto faraono karūna (Naujosios valstybės laikotarpis)
Bizantijos imperatorės karūna (6 a.)
Arabai ir gretimų Rytų šalių gyventojai vyrai galvas dengė kefijais (didele skraiste, perrišta stora vilnone virve), įvairiais turbanais, moterys – skraistėmis, šaliais, čadromis, nedidelėmis kepurėlėmis. Bizantiečiai vyrai nešiojo gobtuvus, apvalias prigludusias kepuraites, imperatoriai – prabangias kepures su smailiu arba plokščiu viršumi, puoštas brangakmeniais, kailiu, moterys – skraistes (dažniausiai pailginto stačiakampio pavidalo – vadinamasis maforijus), vualius, tinklelius, apvalias kepuraites, kurių dekoras priklausė nuo moters socialinės padėties. Viduramžiais barbarų genčių moterys gaubėsi skraistėmis, vyrai kariai nešiojo šalmus, taikos metu – įvairių formų kepures.
gobtuvas (Anglija, apie 1190)
Vėlyvaisiais viduramžiais ir Renesanso epochoje vyrų ir moterų galvos apdanga tapo įvairesnė, įtaką darė Rytų kraštų galvos apdanga. 15 a. Burgundijoje ir Prancūzijoje paplito aukšta kūgiška moterų galvos apdanga – heninai, nuo viduramžių plito įvairių audinių beretės, puoštos galionais, segėmis, brangakmeniais, plunksnomis, turbanai, šaperonai, biretai, frygiškos kepurės (kūgio formos, su į priekį nusvirusiu galu), fezai (nupjauto kūgio pavidalo kepuraitės, perimtos iš Šiaurės Afrikos), skrybėlės.
puošni širdies formos galvos apdanga (Italija, 1450)
Khevenhüllerio skrybėlė (Austrija, 1750)
Baroko laikais galvos apdanga derinta prie įmantrių šukuosenų ir perukų. Populiariausia – plačiakraštė skrybėlė, vyravusi vyrų karinėje ir pasaulietinėje aprangoje (išsirutuliojusi iš kaimo vyrų nešiotos skrybėlės, vėliau atėjusi ir į moterų madą), moterys dėvėjo beretes, gobtuvus, kornetus. 18 a. vyrai daugiausia dėvėjo skrybėles: trikampes apvaliu dugnu (trikornus), dvikampes su kaktą dengiančiu išdubimu (bikornus). 19 a. sumažėjusios šukuosenos vyrams leido nešioti cilindrus, kepures su snapeliu (daugiausia pramoninės gamybos), kurios buvo ir uniforminė galvos apdanga, moterims – gobtuvus ir gobtuvėlius, įvairias skrybėlaites, beretes, turbanus, dar 18 a. pabaigoje paplitusius šalius.
fetrinė kepurė (Prancūzija, apie 1835)
20 a. pirmaisiais dešimtmečiais moterys dėvėjo įmantrių formų įvairaus dydžio skrybėlaites plačiomis atbrailomis, puoštas plunksnomis, kaspinais, vualiu, segėmis, dirbtinėmis gėlėmis. Po I pasaulinio karo įsivyravus sportiniam stiliui, supaprastėjus šukuosenoms galvos apdanga tapo mažesnė, labiau prigludusi prie galvos. Plito megztos kepurės, beretės. Vyrai dėvėjo languoto audinio kepures su snapeliu, fetrines ir šiaudines skrybėles.
Po II pasaulinio karo moterų galvos apdanga įgijo new look (angl. nauja išvaizda) mados bruožų (išpopuliarinta Chr. Dioro), 5 dešimtmetyje paplito elegantiškos didelės skrybėlės. 20 a. pabaigoje galvos apdanga supaprastėjo, stilių paveikė demokratizacijos tendencijos. Atsisakyta būtinų reprezentacinių aprangos elementų – skrybėlių, cilindrų – jie dėvėti tik ypatingomis progomis. Kasdienėje aprangoje įsitvirtino vyrų – sportinio stiliaus beisbolo, polo kepurės, moterų – lengvos skarelės, kepurės nuo saulės, megztos ir kailinės kepuraitės. 20 a. 9 dešimtmetyje prasidėjęs stilių maišymasis, 10 dešimtmetyje įsigalėjusi tendencija ignoruoti elitinę madą skatino įprastų galvos apdangos dėvėjimo normų laužymą, atgaivino 7 dešimtmečio rokerių, hipių, pankų dėvėtą egzotišką galvos apdangą su folkloro elementais. 21 a. pradžioje tęsiamos 20 a. paskutiniais dešimtmečiais išryškėjusios galvos apdangos tendencijos, t. p. dėvima klasikinė galvos apdanga.
skrybėlė (1934)
L: M. Matušakaitė Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje Vilnius 2003; V. Brun, M. Til′ke Istorija kostjuma ot drevnosti do novogo vremeni Moskva 1999.
2972
Galvos apdanga Lietuvoje
Lietuvoje seniausia galvos apdanga buvo iš odos ir audeklo, austo iš vietinės žaliavos – kanapių, lino, vilnos. Iš pradžių galvos apdanga, manoma, buvo be puošybos elementų. 5 a. pr. Kr.–1 a. po Kr. moterų galvos apdangą imta puošti žalvariniais antsmilkiniais. Juos segta iš abiejų pusių ties smilkiniu, dažniausiai prie kepuraitės, kartais audeklo; jais puoštasi iki 5–6 amžiaus.
mergaitės galvos apdangos rekonstrukcija pagal Seiliūnų (Lazdijų rajono savivaldybė) radinius (4–5 a.)
moters galvos apdangos rekonstrukcija pagal Kurmaičių kapinyno radinius (1–4 a.)
Nuo pirmųjų amžių iki 14–16 a. moterys prie galvą dengiančios drobulės segėjo arba ant plaukų nešiojo žalvarinius, kartais pasidabruotus apgalvius. Vėliau plito labai puošnios, greičiausiai vilnonės, kepurėlės, dengtos žalvarinėmis plokštelėmis ar spurgeliais (Dauglaukio kapinyne, gyvenvietėje ir šventvietėje rasta kepuraitė datuojama 2–3 a.) ar žalvarinių žiedelių grandelių, suvertų ant virvutės, eilėmis (Žvilių kapinyne rasta 10–11 a., Bikavėnų kapinyne – 10 a. kepuraitė). Iki 15–16 a. dauguma moterų galvos apdangos (kepuraitės, drobiniai gobtuvai, skarelės, įvairiai rišamos lininės skraistės – drobulės) dažniausiai buvo puošiama žalvariniais kabučiais, spurgeliais, įvijomis, plokštelėmis. Pajūryje 7–8 a. buvo paprotys metalu nepuoštą galvos apdangą susegti smeigtuku arba sege, o kuršės 9–10 a. galvos apdangą – skarą – kartais papuošdavo įvairaus dydžio, formos ir spalvos stikliniais karoliais.
Vyrų kepurės (odinės ar vilnonės) metalu puoštos kur kas rečiau ir kukliau; Jauneikių kapinyne rasta vyro galvą juosusi penkių eilių smulkių spurgelių 6–7 cm pločio juosta, Maudžionių kapinyne – 171 cm ilgio žalvarinė grandinėlė.
Viduramžiais vyrai dėvėjo vilnonę arba odinę kepurę, moterys – drobulę, kepuraitę – čepčių (16 a. dėvėjo ir vyrai), jaunos merginos juosėsi austų kaspinų galionais. Dar nuo Jogailos laikų (14 a.) reiškėsi Rytų kraštų įtaka. Vakarietiškos mados vyravo didžiojo kunigaikščio dvare. Renesanso epochoje (15 a. pabaiga–17 a.) vyrai didikai nešiojo beretes, kalpokus, gobtuvus, aukštas kailines kepures (bašlikus), prigludusias fetro kepures (žiemą – pamuštas kailiu), rečiau skrybėles, moterys – įvairaus dydžio linines skraistes, nuometus, pagal Vakarų Europos madą – beretes, gobtuvus, kepurėles, siūtas iš audinio, fetro, kailio. Didikai ir turtingieji siūdinosi kepures iš sabalų kailių, mažiau pasiturintieji – iš bebro, šeško, lūšies, kiškio kailiukų.
rantukas (Lietuva, 16 a. pabaiga)
kailinė kepurė (Lietuva, 17 a. pirma pusė)
Baroko laikotarpiu (17 a.) aprangoje sustiprėjo Rytų šalių įtaka. Vis dar buvo populiarios beretės ir ypač skrybėlės. Vyrai dėvėjo aukštas, į viršų platėjančias kailines, gelumbines, fetrines kepures su kailio apvadais ir prakirpimu priekyje. Atskirą galvos apdangos grupę sudarė karių šalmai. Klasicizmo laikotarpiu (18 a. pabaiga–19 a. pradžia) sumažėjus šukuosenoms paplito didelės moterų skrybėlės, turkiški, indiški ir Vakarų Europos gamybos šaliai. 19 a. miestiečių vyrų trikorną ir bikorną pakeitė cilindras, moterys dėvėjo įvairių formų ir dydžio skrybėlaites, susižavėjimą Rytais atspindėjo jų nešiojami turbanai.
19 a. valstietės – merginos ir ištekėjusios moterys – galvas gaubė skirtingai; galvos apdanga priklausė nuo to, kuriai socialinei grupei priklausė. 17 a. rašytiniai šaltiniai (W. E. J. Mannhardtas) mini, kad tarp Prūsijos lietuvių ištekėjusių moterų buvo paprotys, draudžiantis viešai rodytis be galvos apdangos. Manoma, šio papročio buvo laikomasi ir Lietuvoje. Tradicinė valstiečių moterų galvos apdanga buvo įvairesnė nei merginų. 19 a. merginos švenčių dienomis ir iškilmingomis progomis galvas puošė gėlėmis, galionais, iš kaspinų pasiūtomis karūnėlėmis, kalpokais, gobė skraistėmis. Kasdieną buvo vienplaukės arba gobėsi naminėmis, nuo 19 a. pabaigos – ir pirktinėmis skarelėmis. Mergautinė galvos apdanga į ištekėjusios moters galvos apdangą buvo pakeičiama per vestuves (gaubtuvės).
lietuvaitės tautinio kostiumo karūna
Ištekėjusios moterys dėvėjo skraistes, kurių raštai, spalvos ir rišimo būdai įvairiose etnografinėse vietovėse skyrėsi (Žemaitijoje – muturas, Aukštaitijoje – nuometas), raštuotas skaras ir baltas linines (dzūkės 19 a. pabaigoje jas ryšėjo ant kepurėlių), nuo 19 a. antros pusės – ir gėlėtas, spalvotas fabrikines skareles, t. p. galvas dengė baltomis drobinėmis, nertomis ir siūtomis spalvingomis kepurėlėmis; 19 a. pabaigoje dėvėtos vilnonės ažūrinės ar siūtos šilkinės, vilnonės ar medvilninės kepurėlės. Vyrai dėvėjo kailines, veltines ar iš medžiagos siūtas įvairių formų kepures (šaltuoju metų laiku dažniausiai dėvėtos lapės ar kiškio kailiu pamuštos ausinės kepurės), fetrines (puoštos povo plunksnomis ir dirbtinėmis gėlėmis) ir šiaudines skrybėles. 19 a. pabaigoje išplito pirktinės apskritos su blizgančiu snapeliu kepurės (jų forma priminė caro kariuomenės kareivių kepures).
Nuo 20 a. miestiečių ir valstiečių galvos apdanga buvo panaši į Vakarų Europos; įmantri 20 a. pradžios miestiečių galvos apdanga po Pirmojo pasaulinio karo supaprastėjo. Dėvėtos daugiausia pirktinės skrybėlės, beretės, sportinės kepuraitės. Kaime iki 20 a. vidurio moterys dėvėjo namų darbo skaras (Dzūkijoje – iki 7 dešimtmečio). Vakarietiškų galvos apdangos madų įtaka ypač sustiprėjo 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje.
2271
L: S. Bernotienė Lietuvių liaudies moterų drabužiai (18 a. pab.–20 a. pr.) Vilnius 1974; Lietuvių liaudies menas. Drabužiai Vilnius 1974; Lietuvių tautiniai drabužiai / sud. S. Šemeškevičienė Vilnius 1994; Lietuvių tautiniai rūbai Vilnius 1994.