galvõs smẽgenys (cerebrum), sustorėjęs stuburinių gyvūnų ir žmogaus nervinio vamzdelio galas, centrinės nervų sistemos svarbiausia dalis. Reguliuoja organizmo integraciją ir adaptaciją.
Žmogaus galvos smegenys
Pradeda formuotis ankstyvojoje gemalo stadijoje (17–18 dieną): sustorėja išorinis gemalinis lapelis – susidaro nervinė plokštelė, jai įdubus – nervinė vagelė, susijungus jos kraštams – nervinis vamzdelis. Galvinis jo galas auga, iki 22 dienos pasidalija į 3 pūsleles – priekinių, vidurinių ir rombinių smegenų užuomazgas, susidaro viršugalvio ir sprando linkiai. Pirmojo mėnesio pabaigoje priekinių smegenų šonuose išauga dvi naujos pūslelės – galinių smegenų užuomazga, tarp jų vystosi tarpinės smegenys. Rombinės smegenys vėliau taip pat suskyla į dvi pūsleles – užpakalinių ir pailgųjų smegenų užuomazgas. Penkių pūslelių pėdsakai išlieka ir visai susiformavusiose galvos smegenyse. Galinėms, arba didžiosioms smegenims, priklauso pusrutuliai, tarpinėms smegenims – gumburinės smegenys, pogumburis ir trečiasis skilvelis, vidurinėms smegenims – keturkalnis ir smegenų kojytės, užpakalinėms smegenims – tiltas ir smegenėlės, pailgosios smegenys pereina į nugaros smegenis. Galvos smegenys yra kaukolės ertmėje, iš jų pamato išeina 12 porų galvos nervų. Smegenys sudarytos iš pilkosios (neuronų kūnų) ir baltosios (nervinių ataugų) medžiagos. Pilkoji medžiaga susitelkusi į branduolius arba klodus (smegenėlių ir didžiųjų pusrutulių žievė), o baltosios medžiagos pluoštai sudaro laidus. Viduje yra smegenų skysčio pripildytos ertmės – skilveliai. Iš išorės galvos smegenis supa 3 dangalai – kietasis, voratinklinis ir minkštasis.
žmogaus galvos smegenys (išilginis pjūvis): 1 – tiltas, 2 – rombinių smegenų sąsmauka, 3 – smegenų kojytė, 4 – hipofizė, 5 – regos nervų kryžmė, 6 – didžioji smegenų jungtis, 7 – dešinysis pusrutulis, 8 – epifizė, 9 – keturkalnis, 10 – smegenėlės; rusvai nuspalvintos didžiosios smegenys, žydrai – tarpinės smegenys, geltonai – vidurinės smegenys, rausvai – užpakalinės smegenys, pilkai – pailgosios smegenys
921
Gyvūnų galvos smegenys
Gyvūnų galvos smegenų užuomazgų jau turi iešmutis, artimiausias stuburiniams gyvūnams (jo galvos smegenys – nervinio vamzdelio priekinė didesnio spindžio dalis). Paprasčiausių stuburinių gyvūnų – apskritažiomenių – galvos smegenyse jau išryškėjusios 5 pagrindinės dalys. Jos vystosi dėl jutimo organų tobulėjimo. Labiau išsivystę yra apatiniai jų skyriai, inervuojantys žiaunas, o didžiosios smegenys dar primityvios.
Kremzlinių žuvų rombinėse smegenyse ryški akustokolateralinė zona, jau išryškėjusios smegenėlės, sudėtingesnis hipotalamas, o didžiosios smegenys turi didelius uodžiamuosius svogūnus. Kaulinių žuvų smegenėlės, vidurinės ir ypač tarpinės smegenys dar labiau diferencijuotos, todėl jų judesių koordinacija tobulesnė ir jutimai sudėtingesni.
Varliagyvių rombinėse smegenyse yra klausos centrai, tarpinėse smegenyse labai išsivystę regimieji gumburai. Varliagyviai taip pat turi smegenų pusrutulius, dar labiau jie išsivystę roplių smegenyse. Paukščių galvos smegenų ypač didelės užpakalinės ir vidurinės smegenys, kurios reguliuoja judesius ir paveldimas elgesio formas, susijusias su regos receptoriumi.
Žinduolių galvos smegenys vystėsi tobulėjant jutimams ir motorikai (ypač individualaus prisitaikymo funkcijoms). Didėjo jų didžiosios smegenys prisijungdamos kitus smegenų skyrius. Ypač išsivystė didžiųjų smegenų pusrutulių žievė.
Primatų galvos smegenų didžiųjų pusrutulių paviršius labai susiraukšlėjęs. Hominidų galvos smegenų evoliucijai būdinga: masės didėjimas, diferenciacija, formos kaita dėl netolygaus pusrutulių augimo į ilgį, plotį ir aukštį.