galvospūdis

galvóspūdis, intrakranijnis spaudmas, slėgis kaukolės ertmėje. Normalus galvospūdia yra 100–200 mm vandens stulpelio (mm H₂O) arba 5–15 mm gyvsidabrio stulpelio (mm Hg). Nedaug padidėja (2–10 mm H₂O) iškvepiant ir iš karto po širdies susitraukimo (sistolės). Suaugusiųjų kaukolės ertmės dydis nekinta, todėl galvospūdis priklauso nuo kaukolės ertmėje esančių galvos smegenų (80 %), kraujo (10 %) ir smegenų skysčio (10 %) tūrio. Galvospūdis išlieka normalus, jei vieno iš komponentų tūriui padidėjus sumažėja kitų komponentų tūris. Galvospūdžio padidėjimas (intrakranijinė hipertenzija) retai būna pirminis (idiopatinis), dažnesnis antrinis, t. y. jį sukelia galvos smegenų traumos, navikai, uždegiminės ligos ir kita. Padidėjus galvospūdžiui dauguma ligonių skundžiasi galvos skausmu, kartais vemia, kartu yra nustatomi ir pagrindinės ligos požymiai. Kritiškai padidėjus galvospūdžiui sutrinka smegenų kraujotaka, gresia smegenų įstrigimas ir mirtis. Galvospūdis sumažėja (intrakranijinė hipotenzija) dažniausiai netekus smegenų skysčio (atliekant diagnostinę juosmeninę punkciją), rečiau – sutrikus jo gaminimuisi: sumažėjus galvospūdžiui beveik visada skauda galvą. Atliekant juosmeninę punkciją galima išmatuoti ir galvospūdį. Dėl sunkios galvos smegenų traumos joms pabrinkus, galvospūdžio kitimas nustatomas šuntuojant šoninius galvos smegenų skilvelius. Galvospūdžio pakitimo priežastims nustatyti atliekama galvos smegenų kompiuterinė tomograma ar magnetinis rezonansinis tyrimas. Padidėjęs galvospūdis mažinamas diuretikais ar kartotinėmis juosmeninėmis punkcijomis. Dėl sunkių galvos traumų ligonis guldomas pakeliant galvūgalį, atliekamas smegenų skysčio drenažas, skiriama osmodiuretikų, taikoma hiperventiliacija, jei šios priemonės neefektyvios – dekompresinė kraniotomija. Kai galvospūdis sumažėja, būtinas lovos režimas, skiriama skysčių.

2695