gamà spinduliuõtė, γ spinduliuõtė, gamà spindulia, paprastai mažiau kaip 10–10 m bangos ilgio ir daugiau kaip 10 keV fotonų energijos elektromagnetinė spinduliuotė. Ją skleidžia po radioaktyviųjų virsmų ir branduolinių reakcijų sužadinti atomų branduoliai, t. p. ji atsiranda anihiliuojant dalelės ir antidalelės poroms (pvz., elektrono ir pozitrono), kai kurioms elementariosioms dalelėms (pvz., π0 pionams, Λ0 hiperonams) virstant kitomis elementariosiomis dalelėmis, stabdant greitas elektringąsias daleles. Dalelinės gama spinduliuotės savybės ryškesnės negu banginės, todėl gama spinduliuotė dažniausiai laikoma dalelių (gama fotonų, arba gama kvantų), kurių energija Eγ = hf, srautu; čia h – Plancko konstanta, f – bangos dažnis. Radioaktyviųjų medžiagų skleidžiamos gama spinduliuotės fotonų energija siekia 5 MeV, branduolinių reaktorių aktyviosios zonos – 10 MeV, sukeltos darant bandymus didžiausiais elektringųjų dalelių greitintuvais – šimtus GeV. Branduolių gama spinduliuotės spektras diskretusis. Kiekvienas spinduliuojantis nuklidas turi tik jam būdingą gama spinduliuotės spektrą, susijusį su branduolio energijos lygmenimis (gama spinduliuotės spektrus tiria gama spektroskopija). Gama spinduliuotė labai skvarbi. Jos skvarba priklauso nuo fotonų energijos. Medžiagoje sklindančios gama spinduliuotės srautas (kol fotonų energija per maža branduolinėms reakcijoms sukelti) fotonams sąveikaujant su atomais silpnėja dėl fotoefekto, Comptono reiškinio bei elektrono ir protono porų sukūrimo (kai Eγ > 1,022 MeV). Šių vyksmų tikimybė tuo didesnė, kuo didesnis medžiagos atominis skaičius Z (fotoefekto tikimybė proporcinga Z5, Comptono reiškinio – Z, porų sukūrimo – Z2), todėl apsisaugoti nuo gama spinduliuotės naudojamos medžiagos, kuriose daug sunkiųjų elementų (pvz., švino). Gama spinduliuotės srauto I eksponentinio silpimo I = I0e–τd (I0 – pradinis srautas) medžiagoje spartą nusako silpimo koeficientas τ, jis lygus medžiagos sluoksnio, kurį praėjęs gama spinduliuotės srautas susilpnėja e kartų, atvirkštiniam storiui d–1; τ priklauso nuo gama spinduliuotės fotonų energijos ir medžiagos elementinės sudėties. Svarbiausi gama spinduliuotės šaltiniai yra gamtiniai ir dirbtiniai radioaktyvieji izotopai, elektronų greitintuvai, branduoliniai reaktoriai, gama kvantų yra kosminiuose spinduliuose. Gama spinduliuotė naudojama defektoskopijoje (gama defektoskopija), medicinoje (onkologijoje), maisto produktams ir vaistams sterilizuoti, radiacinės chemijos, biologijos, selekcijos tyrimams, įvairiems tyrimams radioaktyviųjų izotopinių indikatorių ir branduolių gama rezonanso spektroskopijos metodais. Gama spinduliuote radiometrijos ir spektroskopijos metodais kontroliuojama aplinkos radiacinė būklė ir radiacinis saugumas.
Gama spinduliuotę 1900 atrado Paulis Ulrichas Villard’as (Prancūzija). Jos elektromagnetinę banginę prigimtį 1914 įrodė E. Rutherfordas ir Edwardas Nevilleʼis da Costa Andrade (Didžioji Britanija), sukėlę gama spinduliuotės difrakciją.
2489