gamtnė geogrãfija, fzinė geogrãfija, geografijos mokslų sistemos dalis, tirianti geografinėje sferoje vykstančių fizikinių, cheminių ir biologinių procesų sąveiką, geografinės sferos komponentų tarpusavio ryšius, jos erdvinę diferenciaciją, t. p. žmogaus veiklos poveikį geografinės sferos komponentams. Dėsnius, bendrus visai geografinei sferai, tiria bendroji gamtinė geografija. Geografinės sferos komponentus tiria gamtinės geografijos šakos: geomorfologija (tiria reljefą), klimatologija (klimatą), hidrografija (vandenis), dirvožemių geografija, arba pedologija (dirvožemius), biogeografija (gyvosios gamtos bendrijas). Kiekvienoje šių šakų skiriamos smulkesnės (pvz., hidrografija apima ežerotyrą, upėtyrą, pelkėtyrą).
Gamtinė geografija susijusi su visais gamtinę aplinką tiriančiais mokslais. Geografinės sferos raidą per geologinius laikotarpius tiria paleogeografija, istorinę raidą – istorinė geografija. Visų geografinės sferos gamtinių ir antropogeninių komponentų erdvines sistemas tiria kraštovaizdžio geografija, kuri išsirutuliojo į savarankišką integruojančią geografijos šaką. Gamtinės geografijos tyrimo metodai: stebėjimas, aprašymas, lyginimas, kartografavimas, eksperimentas, geografinių informacinių sistemų sudarymas, iš kitų mokslų perimti įvairūs analizės ir sintezės metodai, modeliavimas.
Istorija
Gamtinei geografijai mokslinius pamatus sukūrė B. Varenius; jo veikale Visuotinė geografija (Geographia generalis 1650) sisteminiu principu aiškinami litosferos, hidrosferos bei atmosferos ypatumai ir procesai. Ilgą laiką gamtinė geografija nagrinėjo tik kietojo Žemės paviršiaus sandarą. 18–19 a. gamtinės geografijos tyrimo objektas išsiplėtė. Imta tirti negyvosios ir gyvosios gamtos sąveiką konkrečioje erdvėje. Išsirutuliojo bendroji gamtinė geografija, kuriai mokslinius pagrindus padėjo vokiečių gamtininkas A. von Humboldtas (Kosmosas / Kosmos 5 t. 1845–62); jo pažiūras plėtojo F. P. W. von Richthofenas (Vokietija), W. M. Davisas (Jungtinės Amerikos Valstijos). Gamtinė geografija sparčiai plėtojosi 19 a. pabaigoje–20 amžiuje, buvo diferencijuota į subdisciplinas ir vis labiau siejosi su kitais gamtos mokslais. Nuo 20 a. vidurio šalia gamtinės geografijos diferenciacijos ėmė reikštis ir integracija (ypač regioninėje gamtinė geografija).
Aleksandro von Humboldto ekpediciją (1799–1804) vaizduojantis atvirukas
Lietuvoje
Lietuvoje pirmąjį bendrosios gamtinės geografijos vadovėlį parašė (lenkų kalba) J. Sniadeckis (Geografija, arba matematinis ir fizinis Žemės aprašymas 1804). Per tolesnius pusantro šimto metų gamtinė geografija buvo suprantama kaip įvairių šakinių geografinės sferos komponentus nagrinėjančių mokslų junginys. Lietuvos gamtos sąlygas ir išteklius tyrė Karaliaučiaus, Varšuvos, Rygos, Peterburgo, Tartu, kitų mokslinių centrų gamtininkai. Šie tyrėjai nagrinėjo tik kurį nors vieną geografinės aplinkos komponentą nesintetindami faktų. Integruotos gamtinės geografijos idėjos pradėjo plisti nuo 20 a. 3 dešimtmečio.
Vilniaus universitete ir Lietuvos universitete (Kaune) įkūrus geografijos katedras, buvo nagrinėjamos hidrologijos, klimatologijos, geomorfologijos, fitogeografijos problemos. Vytauto Didžiojo universitete daryti hidrologijos (S. Kolupaila, K. Pakštas, K. Bieliukas), klimatologijos (S. Olšauskas, K. Sleževičius), geomorfologijos (Č. Pakuckas, J. Dalinkevičius, V. Viliamas), fitogeografijos (K. Regelis), zoogeografijos (T. Ivanauskas), Lietuvos žemės ūkio akademijoje dirvožemių (V. Ruokis, B. Baginskas) tyrimai. 1937 Žemės ūkio akademijos parengtas ir išleistas Pietų Lietuvos dirvožemių žemėlapis pagal granuliometrinę sudėtį ir reljefą (V. Ruokis).
Lietuvos gamtinę aplinką, išteklius tiria Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos institutas. Be to, gamtinės geografijos tyrimai atliekami Vilniaus universitete, Vilniaus edukologijos universitete, Klaipėdos universitete, Aleksandro Stulginskio universitete, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės, Miškų institutuose.
Svarbesnieji veikalai
Gamtos tyrimų rezultatai apibendrinti kolektyviniame veikale Lietuvos TSR fizinė geografija (t. 1, 1958, LSSR valstybinė premija 1959), kuriame, be aplinkos komponentų nagrinėjimo, yra ir integruojančių skyrių, ir A. Basalyko Lietuvos TSR fizinėje geografijoje (t. 2, 1965). Kiti svarbesnieji gamtinės geografijos veikalai: V. Gudelio Baltijos jūra (1960), Pabaltijo reljefas ir kvartero dariniai (1973), kolektyvinis veikalas Lietuvos TSR dirvožemiai (1965), V. Chomskio Mažų ežerų dinamika ir termika (1969), A. Garunkščio Lietuvos ežerų sedimentaciniai procesai (1975), A. Basalyko Lietuvos TSR kraštovaizdis (1977), Žemė – žmonijos buveinė (1985), kolektyvinis veikalas Kuršių marios (2 t. 1978), Č. Kudabos Lietuvos aukštumos (1983), K. Kilkaus LTSR ežerų morfometrija (1982), LTSR ežerų optika ir termika (1985), Lietuvos ežerų hidrologija (1989), Lietuvos vandenų geografija (1998), V. Gudelio Lietuvos įjūris ir pajūris (1998), R. Baubino ir Juliaus Taminsko Karinė gamtonauda Lietuvoje sovietmečiu: Ekologinės pasekmės (1998), A. Česnulevičiaus Lietuvos reljefas: morfografiniai ir morfometriniai aspektai (1999), K. Kilkaus Dimiktinių ežerų terminės struktūros (2000), kolektyvinė monografija Lietuvos dirvožemiai (2001).
Autorių kolektyvas išleido kraštovaizdžio pažinimo knygą Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio erdvinės struktūros įvairovės ir jos tipų identifikavimo studija (2 dalys, 2013). Gamtotyrinė medžiaga apie Šventosios upės įdomybes pateikiama Aldonos Baubinienės ir Reginos Morkūnaitės knygoje Šventosios tėkmės paslaptys (2018).
Vadovėlių ir mokomųjų knygų išleido P. Kavaliauskas Kraštovaizdžio samprata ir planavimas (2011), Filomena Kavoliutė Lietuvos gamtinis pamatas (2012), D. Veteikis Kraštovaizdžio antropogeninės struktūros (2012).
Gamtinės geografijos moksliniai straipsniai skelbiami Geografijos metraštyje ir žurnale Geografija (1961–2020).