gamtõs apsaugà, gamtõsauga, teisinių, technologinių, biologinių ir kitų priemonių bei etinių pažiūrų ir veiksnių sistema, padedanti reguliuoti visuomenės santykį su gamta, sąveikai tarp žmogaus veiklos ir gamtinės aplinkos palaikyti. Ji padeda racionaliai naudoti ir atkurti gamtos išteklius, saugoti gamtą ir žmonių sveikatą nuo kenksmingų tiesioginio ar netiesioginio ūkinės veiklos poveikio padarinių. Gamtos apsauga kaip etinių pažiūrų visuma pradėjo formuotis žmonių bendruomenės ankstyviausiais gyvavimo etapais ir nuolat plėtėsi vis geriau pažįstant gamtos dėsningumus ir didėjant žmogaus veiklos įtakai gamtoje vykstantiems procesams. Gamtos apsaugos priemonės apima visą aplinką arba tam tikras saugomas teritorijas (rezervatus, draustinius, nacionalinius ir regioninius parkus), gamtos paminklus, visą biologinę įvairovę (ekosistemas, gyvųjų organizmų bendrijas bei rūšis ir genetinius išteklius). Gamtos apsaugos sistema susiklostė visuomenei suvokus būtinumą sąmoningai reguliuoti žmogaus poveikį gamtai ir gamtiniams kompleksams.
20 a. pirmoje pusėje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse buvo priimti pirmieji gamtos apsaugos teisės aktai, kurie paskatino steigti saugomas teritorijas, saugoti gamtos išteklius ir gamtos objektus. 20 a. antroje pusėje, paaiškėjus, kad ekonomiškai stipriose šalyse tradicinių gamtos apsaugos priemonių nepakanka, sukurtos nacionalinės aplinkos apsaugos sistemos, į kurias įtrauktos gyvajai gamtai išsaugoti skirtos priemonės. Tokį gamtos apsaugos diferencijavimąsi paskatino 1966 priimta Jungtinių Tautų plėtros programa, 1972 Stokholmo konferencijos nutarimai ir 1992 Jungtinių Tautų aplinkos ir plėtros konferencija. Jungtinių Tautų pastangomis susiformavo įvairių valstybių nacionaliniai aplinkos apsaugos ir gamtos apsaugos teisės aktai. Ekonomiškai silpnesnėse šalyse toliau vyksta gamtos apsaugos diferencijavimasis, kuriamos aplinkos apsaugos institucijos. Šis procesas susijęs su nacionalinio ūkio raidos padariniais ir nuolat didėjančia globaline žmogaus veiklos įtaka Žemės ekosistemų būklei.
Gamtos apsauga remiasi ne tik gamtos (geografija, geologija, dirvotyra, ekologija ir kita), bet ir technikos, technologijos, aplinkos ir socialiniais mokslais. Tradicinės gamtos apsaugos priemones sisteminti tarptautiniu mastu padėjo Biologinės įvairovės konvencija, priimta 1992 Jungtinių Tautų Rio de Žaneiro konferencijoje. Daugelyje šalių gamtos apsaugos politiką nacionaliniu lygmeniu koordinuoja aplinkos ministerijos, jų regioniniai padaliniai ir municipalinės struktūros, visuomenė skatinama dalyvauti sprendžiant gamtos apsaugos klausimus. Gamtos apsaugos problemų sprendimo būdai ir priemonės sudaro svarbią nacionalinių ir tarpvalstybinių strategijų darnios plėtros dalį.
Gamtos apsauga Lietuvoje
Gamtos apsauga senovėje buvo susijusi su lietuvių tikėjimais. Gamtos kultas čia reiškėsi tam tikrų augalų ir gyvūnų garbinimu bei gamtos objektų sudvasinimu. Lietuvių tautosakoje išliko daug ikikrikščioniškosios kultūros atgarsių apie žalčius, ąžuolus, šventgires, šventupes ir šventežerius, išskirtinio dydžio ir formos akmenis, aukojimo vietas – aukurus. 16 a. paprotinę teisę pradėjo keisti Lietuvos statutai. III Lietuvos Statute (1588) nustatyta didelė bauda už laukinio žvėries nužudymą svetimoje girioje, drevinių medžių naikintojui ir bičių avilių vagiui numatyta mirties bausmė. Rusijai uždarius (1832) Vilniaus universitetą gamtos apsaugai nebuvo galima panaudoti mokslo žinių. Kai kurios gamtos apsaugos problemos buvo nagrinėjamos Lietuvių mokslo draugijoje (1907–40). Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę (1918) pradėta steigti pirmąsias gamtos tyrimams ir jos apsaugai skirtas organizacijas. 1919 T. Ivanauskas įsteigė Gamtos tyrimo stotį su Zoologijos muziejumi, 1921 įkurta Lietuvai pagražinti draugija, 1923 – Kauno botanikos sodas, 1923 sukurtas Medžių sodinimo komitetas. 1929 Ventės rage įsteigta ornitologinė stotis. Gamtos apsaugos sekcija veikė 1931 įsteigtoje Lietuvos gamtininkų draugijoje. 1938 įsteigtas Kauno zoologijos sodas (dabartinis Lietuvos zoologijos sodas).
Sovietų okupacijos metais įkurta: Žuvinto biosferos rezervatas (1946; rezervato režimas paskelbtas 1937), Medžioklės valdyba (1947). 1957 įvykusioje konferencijoje gamtos apsaugos klausimais pasiūlyta prie Ministrų Tarybos įkurti Gamtos apsaugos komitetą ir Gamtos apsaugos draugiją. Komiteto pirmininku 1957 tapo V. Bergas. 1960 įvyko Lietuvos gamtos apsaugos draugijos steigiamasis suvažiavimas, jo pirmininku buvo išrinktas K. Jankevičius. 1959 priimtas gamtos apsaugos įstatymas, įsteigta draustinių ir rezervatų, nemaža objektų paskelbti gamtos paminklais. 1974 įsteigtas pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas (dabartinis Aukštaitijos nacionalinis parkas).
9 dešimtmetyje subrandintos gamtos apsaugos idėjos sudarė pagrindą Sąjūdžio ekologiniam judėjimui atsirasti, t. p. gamtos apsaugos bei aplinkos apsaugos politikai formuoti ir įgyvendinti Lietuvai jau atkūrus nepriklausomybę. 1990 prie Lietuvos Respublikos Seimo pradėjo veikti Aplinkos apsaugos departamentas (1994 reorganizuotas į Aplinkos apsaugos ministeriją, 1998 – į Aplinkos ministeriją), kuris tapo svarbiausia valstybės institucija, atsakinga už gamtos apsaugos priemonių planavimą ir diegimą Lietuvoje. Aplinkos ministerijoje veikia Gamtos apsaugos departamentas, prie ministerijos įsteigta Saugomų teritorijų tarnyba. Parengti ir Lietuvos Respublikos Seime priimti įstatymai, reglamentuojantys gamtos komponentų ir kompleksų apsaugos bei naudojimo tvarką. Biologinės įvairovės apsauga yra viena svarbiausių 1995 parengtos valstybinės aplinkos apsaugos strategijos dalių. Įgyvendinama Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir veiksmų planas (1998), apimantis genetinius išteklius, rūšis ir ekosistemas. Iš 24 000–25 000 organizmų rūšių į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta daugiau kaip 500. Sukurta Lietuvos saugomų teritorijų sistema, kuri apima daugiau kaip 12 % krašto teritorijos. Gamtos apsaugos problemos nagrinėjamos vidurinių ir aukštųjų mokyklų programose. Už nuopelnus gamtos ir aplinkos apsaugai įsteigtos Valdo Adamkaus premija, Viktoro Bergo premija, Tado Ivanausko premija, Česlovo Kudabos premija. Gamtos apsauga dėstoma Vilniaus universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Klaipėdos universitete.
762