gamtõs filosòfija, natūrfilosòfija, filosofijos disciplina, nagrinėjanti gamtą kaip visumą, apibendrinanti žinias apie ją. Analizuoja substancijos, materijos, vystymosi, gamtos dėsnio ir kitas sąvokas. Remiasi tiesioginiu gamtos patyrimu, gamtamoksliniais duomenimis. Gamtos filosofijos terminą (lot. philosophia naturalis) pirmasis pavartojo filosofas Seneka.
Gamtos filosofija atsirado antikoje (dar nesusiformavus specialiesiems mokslams) kaip gamtotyra, buvo vadinama fizika. 6–5 amžiuje prieš Kristų natūrfilosofai ikisokratikai siekė paaiškinti gamtos kilmę, gamtą valdančius principus, tai pat žmogaus sielos vietą Visatoje. Remdamiesi gamtos, kaip vieningos visumos, principu ieškojo pirminio prado (archė), kuriuo laikė pirminę medžiagą (Mileto mokykla, Herakleitas), pirminius elementus (Anaksagoras, Empedoklis, Demokritas), skaičių (Pitagoras). 4 amžiuje prieš Kristų gamtos filosofijos klausimai spręsti kartu su bendromis filosofijos problemomis. Platonas pasaulio formų pirmavaizdžiais laikė tobulas idėjas. Aristotelio gamtos filosofija buvo gamtamokslinio pobūdžio, nagrinėjo gamtos, formos, materijos, priežasties, kitimo prigimtį. Platono ir Aristotelio veikalai turėjo įtakos vėlyvųjų vidurinių amžių gamtos filosofijai. Joje didelę reikšmę įgavo gamtos stebėjimas ir eksperimentas (R. Baconas, fizikai okamistai). M. Kopernikas, G. Bruno ir kiti apmąstė gamtos bei žmogaus vienovės, Visatos begalybės, judėjimo universalumo, priešybių vienovės idėjas. Renesanso laikotarpiu nebuvo ištirta daugelis gamtos dėsningumų, todėl gamtos filosofija dažnai rėmėsi gamtą sudvasinančiomis panteizmo ir panpsichizmo doktrinomis, kartais magija ir alchemija. Susiformavo dvi gamtos filosofijos kryptys: vitalizmui artima organinė (Paracelsas) ir mechanicizmui artima neorganinė (G. Galilei) gamtos filosofija. Pastarosios dominavimą lėmė gamtamokslinių metodų efektyvumas. I. Newtonas galutinai įtvirtino matematinę dedukcinę gamtotyros sampratą. 17–18 amžiuje plėtojantis gamtos, kaip mechanikos dėsniams paklūstančios visumos, pažinimui, gamtos filosofijai didelę įtaką darė teorinė fizika. I. Kantas griežtai atskyrė metafizinės ontologinės gamtos filosofijos ir gamtos mokslų sritis. F. W. J. Schellingo gamtos filosofija vadinama vitalistiniu monizmu. Jos pagrindinė kategorija (taikyta visai gamtai) yra organizmas. Pritardamas organinei, dinaminei pasaulėžiūrai, kaip alternatyvai atomistinei ir mechanicistinei mokslo nuostatai, F. W. J. Schellingas formulavo dinaminę materijos sampratą. Teigė, kad materijos esmė glūdi gyvybiškoje pirmapradėje galioje. Sąmonę ir materiją laikė vienos gyvybiškos galios organizavimo ir vystymosi skirtingais laipsniais. G. W. F. Hegelis gamtą laikė idėjos susvetimėjimo sau sfera sąvokinio idėjos vystymosi link absoliutaus savęs pažinimo procese. 19 amžiuje gamtos filosofijos idėjos – proto ir materijos vienovė, organizmas, kaip aiškinamasis modelis, dialektinė gamtinių procesų samprata – turėjo įtakos gamtotyrai (H. C. Ørstedo elektromagnetizmui, L. Okeno biologijai). Kita vertus, dėl gamtos mokslų plėtotės 19 amžiuje suabejojus gamtos filosofijos teorijų pagrįstumu, spekuliatyviosios idealistinės ir romantinės gamtos filosofijos reikšmė sumenko. 20 amžiuje gamtos filosofijos problemas nagrinėjo marksizmas, neotomizmas, atsižvelgta į kvantinės fizikos ir reliatyvumo teorijas. A. N. Whiteheadas interpretavo moderniosios matematikos, logikos ir empirinių mokslų laimėjimus, kūrė būties kaip proceso sampratą. Pasaulis ir jo elementai sudaro organizmą, kuriame kiekviena sudėtinė dalis yra reikšminga ir savo pačios, ir visumos požiūriu. N. Hartmannas plėtojo pasaulio lygmenų ontologiją – pasaulis sudarytas iš neorganinio, organinio, psichinio ir dvasinio lygmens. Neopozityvistai siūlė atsisakyti gamtos kaip visumos pažinimo. Šiuolaikinė gamtos filosofija suprantama kaip gamtos mokslų, pažinimo apskritai kritinė filosofinė teorija.
L: Thomas Aquinus Apie gamtos pradus Vilnius 2003; A. N. Whitehead Process and Reality New York 1929; N. Hartmann Philosophie der Natur Berlin 1950; H. Bartels Grundprobleme der modernen Naturphilosophie Berlin 1996.
605