Viktorijos krioklys – pasaulinės reikšmės gamtos paminklas (Zambijos ir Zimbabvės pasienis)
gamtõs pamiñklai, gyvosios ir negyvosios gamtos objektai, paskelbti saugomais dėl jų išskirtinės reikšmės mokslui, istorijai, švietimui, kultūrai, estetinėms kraštovaizdžio savybėms; gamtos paveldo dalis. Tai atodangos, uolos, akmenys, urvai, versmės (šaltiniai), kriokliai, reljefo formos (kopos, ozai, įgriuvos, krateriai), parkai, medžiai, gyvūnai. Ten, kur gamtos paminklai labai reikšmingi arba jų gausu, steigiamos saugomos teritorijos: rezervatai, nacionaliniai ir regioniniai parkai, draustiniai.
Gamtos paminklų gausai įvairiose valstybėse turi reikšmės šalies bendrasis kultūros lygis ir krašto gamtos pažinimas. Bendros gamtos paminklų kriterijų sistemos nėra, tačiau pasaulinės reikšmės paminklais galima laikyti Niagaros krioklį, Viktorijos krioklį, Kivačo krioklius, Islandijos, Yellowstone’o, Kamčiatkos geizerius, Kilimandžarą, Monblaną, Vezuvijų, Etną, Fudzijamą, Araratą, Kordiljerų ir Andų ugnikalnių grandines, Javos, Sumatros, Okeanijos salų ugnikalnius, Didįjį kanjoną, Ayerso uolą, Šiaurės Amerikos sekvojas, Australijos ir Tasmanijos eukaliptus (iki 155 m aukščio), himalajines (iki 70 m) ir rytines (iki 60 m) egles, Montesumos medį (60 m aukščio, daugiakamienį 13,5 m bendro skersmens taksodį), Galapagų salų gyvūnus ir daugelį kitų.
Gamtos paminklų (ir viso gamtos paveldo) apsaugą koordinuoja UNESCO. Jos iniciatyva 1972 paskelbta Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencija, sudaromas Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo paminklų sąrašas. 2018 sąraše buvo 206 saugomos teritorijos, kuriose yra gamtos paminklų.
Stelmužės ąžuolas – botaninis gamtos paminklas (seniausias ąžuolas Lietuvoje ir vienas seniausių Europoje)
Lietuvoje
Lietuvoje gamtos paminklų apsaugos svarbą pirmasis iškėlė T. Ivanauskas; žurnale Trimitas (1920) jis aprašė senus drevėtus medžius, kurie galėtų būti pripažinti gamtos paminklais. Knygoje Gamtos paminklai ir jų klausimas Lietuvoje (1921) ir vėlesnėse publikacijose buvo raginama steigti gamtos paminklų apsaugos organizacijas. L. Vailionis (1930), K. Regelis (1937), V. Ruzgas (1938) kūrė ir tobulino gamtos paminklų nuostatus. 1960 gamtos paminklais buvo paskelbti keli šimtai medžių, vėliau sąrašas buvo papildytas kitais vertingais gamtos objektais – parkais, akmenimis, medžiais. 1990 pradžioje Lietuvoje buvo 724 respublikinės ir vietinės reikšmės gamtos paminklai.
1993 Lietuvos Respublikos Seimui priėmus saugomų teritorijų įstatymą, kraštovaizdžio išskirtinių gamtos objektų apsaugai 2001 buvo įteisinta gamtos paveldo objektų kategorija; jų sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija. 2002 iš 409 valstybės saugomų gamtos paveldo objektų buvo 160 gamtos paminklų, 2018 – 156 (iš 684 valstybės saugomų gamtos paveldo objektų, lentelė); kai kurie botaniniai paminklai sunyko (pvz., Trainiškio ąžuolą 2016 nulaužė vėjo gūsis).
Gausiausi – geologiniai paminklai: granito, gneiso, diabazo, diorito, porfyro, pegmatito, kvarcito ir kiti ledyniniai rieduliai (Puntukas, Vosgėlių akmuo, Gaidžio, Didysis Dzūkijos akmuo), atodangos (Papilės atodangos, Pūčkorių atodanga, Variaus atodanga), karstinės įgriuvos (Jaronio duobė, Karvės ola).
Hidrogeologiniai paminklai: šaltiniai, versmės (Smardonės šaltinis, kurio vandeniu gydoma Likėnų kurorte, Skroblaus versmės; Karalienės liūnas priskirtas gamtos paveldui).
Svarbiausi geomorfologiniai paminklai: Kuršių nerijos kopos (Kuršių nerija – pasaulio paveldo vertybė), Šeškinės ozas, Ladakalnis, Rudnios cirkas.
Hidrografiniai paminklai: Platelių ežero salos ir pusiasaliai, Ešerinis, Netiesų ežeras, Bajorės ir Siuvėjo rėvos Nemune.
Botaniniai paminklai – seni, įdomios formos ar susiję su istoriniais įvykiais medžiai, turintys estetinę ar mokslinę vertę; svarbiausi: Stelmužės ąžuolas (seniausias Lietuvos medis), Norūnų miško eglė (aukščiausia eglė), Punios šilo pušis (viena aukščiausių), Alkūnų ąžuolas, Tverečiaus ąžuolas, Glitiškių ąžuolas, Bradesių, Mingėlos ąžuolai, Storieji Punios šilo ir Gargždų ąžuolai. Aukščiausi Lietuvos medžiai – Degsnės miško maumedžiai (iki 45 m aukščio) ir Punios šilo eglės, t. p. drevėtos Gudų ir Rūdninkų girių pušys priskirtos gamtos paveldo objektams.
1
762