garãvimas, medžiagos kietosios arba skystosios fazės virsmas dujine faze (garu) laisvajame paviršiuje. Kietųjų kūnų garavimas dar vadinamas sublimacija. Atvirkščias reiškinys yra kondensacija. Kondensuotosios fazės molekulės į dujinę fazę pereina statmena garuojančiam paviršiui kryptimi įgijusios pakankamai kinetinės energijos nugalėti molekulių traukos jėgas. Iš garuojančios medžiagos išlekia didžiausios kinetinės energijos molekulės, todėl medžiaga atvėsta. Garuojančiai medžiagai reikia suteikti tam tikrą nuo temperatūros priklausantį šilumos kiekį (garavimo šilumą), kad jos temperatūra išliktų pastovi. Garavimo šilumos buvimas reiškia, kad garavimas yra pirmosios rūšies fazinis virsmas. Kai garuojanti medžiaga ir garas sudaro uždarą sistemą, ilgainiui nusistovi pusiausviroji būsena ir susidaro pusiausvirasis slėgis ps, vadinamas sočiojo garo slėgiu. Jei garuojanti medžiaga viensandė, ps priklauso tik nuo termodinaminės temperatūros T ir jai didėjant didėja. Kai T pasiekia kritinę vertę TK (kritinė būsena), skirtumas tarp skysčio ir garo išnyksta, garavimo šiluma pasidaro lygi nuliui. Jei medžiaga daugiasandė, sočiojo garo slėgis priklauso ne tik nuo T, bet ir nuo kiekvieno sando koncentracijos. Skysčio ir jo garo sandų koncentracijos skirtingos, todėl garavimas gali būti naudojamas medžiagoms gryninti; t. p. svarbus džiovinant medžiagas, šaldymo technikoje.
2469