garb, asmens vertės sau ar kitam priskyrimas ir gynimas. Garbės sąlyga yra pripažintos bendrumo vertybės – asmens vertybinis susisaistymas su didesne ar mažesne grupe. Garbės ribos dažniausiai nenustatomos formaliomis taisyklėmis, yra nuo asmens vertės suvokimo neatskiriamas išgyvenamas gėris. Antikoje garbė, kaip daliai geriausių žmonių būdingas kilnumas, laikyta bet kokio pastovaus politinio darinio būtinu pagrindu. Ši samprata plėtota ir naujaisiais amžiais – D. Hume’as garbę suprato kaip pilietinės visuomenės būtiną pagrindą (laikantis sutarčių ir sakant tiesą). I. Kantas garbę įtraukė į moralės svarstymus visai žmonijai priskirdamas garbę, kaip orumą, kurį moraliu elgesiu įgyvendinti privalo kiekvienas žmogus. I. Kanto etika leido garbę formalizuoti, taip panaikinant jos esminę apibrėžtį. A. Schopenhaueris formalią garbę kritikavo kaip visuomenės taisyklių prievartą individo laisvei. Šiuolaikinėje filosofijoje garbė grindžiama taisykles peržengiančiu išgyvenamu bendrumu su kitais žmonėmis (E. Levinas, A. Lingis).
L: A. Lingis Nieko bendra neturinčiųjų bendrija Vilnius 1997; A. Schopenhauer Gyvenimo išminties aforizmai Vilnius 1997; H. Reiner Die Ehre Darmstadt 1956; D. Hume Political essays Cambridge 1994.
952