Gardino sritis

Gadino srits (bltr. Гродзенская вобласць, Hrodzenskaja voblasc; rus. Гродненская область, Grodnenskaja oblast) yra Baltarusijos vakaruose, prie Lietuvos ir Lenkijos sienų.

Plotas 25 125 km². 1,03 mln. gyventojų (2020); gyvena baltarusiai (66,7 %, 2009 surašymo duomenys), lenkai (21,5 %), rusai (8,2 %), ukrainiečiai (1,4 %), lietuviai (0,2 %), totoriai (0,2 %).

Centras – Gardinas (356 900 gyventojų; 2020); kiti didžiausi miestai (tūkst. gyventojų, 2020): Lyda (102,7), Slanimas (50,1), Valkaviskas (42,6), Smurgainys (36,3), Naugardukas (28,5).

Miesto gyventojų 75,1 % (2019). Gyventojų vidutinis tankis 40,8 žm./km².

Gardino sritis suskirstyta į 17 rajonų; yra 1 srities pavaldumo miestas (Gardinas). Sritis įkurta 1944.

Gardino srities vidurinę dalį užima Nemuno žemuma (joje, Nemuno slėnyje, yra žemiausia Baltarusijos vieta, aukštis 80 m), į šiaurę ir šiaurės rytus nuo jos – Lydos lyguma bei Ašmenos aukštuma. Srities šiaurės rytuose – Naročiaus–Neries žemumos dalis, pietryčiuose – Naugarduko (didžiausias aukštis 323 m), pietvakariuose – Gardino ir Valkavisko aukštumos.

Vidutinių platumų klimatas. Sausio vidutinė temperatūra nuo –5 iki –7 °C, liepos 18 °C. Per metus iškrinta 520–640 mm kritulių.

Didžiausios upės – Nemunas, jo intakai Neris, Beržuona, Ščiara. Augustavo kanalo dalis. Didžiausias ežeras – Baltas.

Miškai (daugiausia spygliuočių) užima 33 % Gardino srities teritorijos. Gardino srityje yra dalis Belovežo girios.

Po 1986 Černobylio atominės elektrinės avarijos 6,8 % srities teritorijos užteršta radioaktyviaisiais nuklidais.

Kasamos durpės. Daugiausia pramonės įmonių yra Gardine. Mašinų gamyba, chemijos (azoto trąšų, sieros rūgšties, lakų, dažų), tekstilės, siuvimo, medienos apdirbimo, popieriaus ir plaušienos, statybinių medžiagų, maisto pramonė.

Auginama miežiai, rugiai, kviečiai, avižos, grikiai, bulvės, cukriniai runkeliai, linai, kanapės, daržovės, vaismedžiai. Veisiama galvijai, kiaulės, avys, ožkos, arkliai. Bitininkystė. Žvėrininkystė. Medžioklė.

Svarbiausi geležinkeliai: Vilnius–Minskas, Vilnius–Luninecas, Vilnius–Balstogė. Svarbiausi plentai: Vilnius–Minskas, Vilnius–Slanimas, Vilnius–Polockas, Vilnius–Balstogė, Gardinas–Minskas. Vandens kelių 521 km; laivuojama daugiausia Nemunas, Ščiara. Per Gardino sritį eina Dašavos–Minsko, Vilniaus–Ivacevičių, Gardino–Ivacevičių dujotiekiai. Tarptautinis oro uostas Gardine.

Lietuviai

Iki slavų atėjimo 10–11 a. čia gyveno baltų gentis jotvingiai. Manoma, jie, kaip ir kitos gretimos baltų gentys, ėmė lietuvėti jau 5–7 a., ypač kuriantis Lietuvos valstybei (13 amžiuje). Gardinas su plačiomis apylinkėmis ilgą laiką buvo lietuvių etnografiniame plote.

Iki 19 a. vidurio lietuvių gyvenami plotai (vietomis pramaišiui su stačiatikių kaimais) apėmė Ašiužą, Perlamą, Sabalionis, beveik siekė Ežeronių–Grandžių (dabar ribojasi su Gardino priemiesčiais) liniją. Rusų statistiko P. Keppeno nuomone, lietuvių 19 a. gyventa ir į pietus nuo Gardino, Induros–Sokółkos ruože.

21 a. pradžioje šiek tiek daugiau lietuvių buvo išlikę Gardino rajono šiaurinėje dalyje, arti Lietuvos sienos, apie Pariečę (lietuviškai Paupys; ypač Juodupėje, baltarusiškai Černucha), Pervalką (seniau čia buvo lietuviški Azierkų, arba Ežeraičių, išsklaidytas 1959, Dambravos, Pervalko, Sventojansko ir kiti kaimai), mažiau Ašiužoje, Ežeronyse, Gardine, Grandyse ir kitur.

Gardino srities lietuviai kalba pietų aukštaičių (vakarų dzūkų) patarme. Vietos lietuvių šnektą 1958–59 tyrė Vilniaus dialektologai (A. Vidugiris), vėliau Azierkų išeivių lietuvių šnektą – V. Čekmonas.

1995 įsteigtas Gardino srities lietuvių susivienijimas Tėvynė (pirmininkas A. Dirginčius) jungia Pelesos, Gardino, Gervėčių ir Lydos lietuvius. Gardino srities lietuviai dalyvauja Baltarusijos tautinių mažumų festivaliuose Gardine (1996 ir 1998 tapo laureatais). 1999 Gardine surengta Lietuvių diena.

2706