Garliavà, miestas Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, 10 km į pietus nuo Kauno; seniūnijos centras. 10 234 gyventojai (2022).
Garliavos centras
Per Garliavą teka Maišys (Jiesios intakas). Miesto vakariniu pakraščiu eina Via Baltica automobilių magistralė, į pietryčius nuo Garliavos – Kauno–Kybartų geležinkelis. Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia (1936). Didžiosios bendrovės: Gamega (miškų ūkio, linų apdirbimo ir kitos žemės ūkio technikos gamyba bei remontas), Kamesta (statyba), Garliavos gelžbetonis (betono ir jo gaminių gamyba), Kanta kvitwear (trikotažo pramonė). Paštas, pirminės sveikatos priežiūros centras, ligoninė, Juozo Lukšos gimnazija, Jonučių progimnazija, Adomo Mitkaus pagrindinė mokykla, meno mokykla, darželis‑mokykla, lopšelis‑darželis, sporto ir kultūros centras, biblioteka (1951). Garliavos krašto muziejus (įkurtas 1998).
Garliavos herbas
Istorija
1800 Juozas Godlevskis nusipirko Kauno magistratui priklausantį Fredos dvarą, 1809 jo žemėje pastatyta katalikų, 1818 evangelikų liuteronų bažnyčia (sovietų okupacijos metais paversta sandėliu). 1826 įsteigta katalikų parapija, ėmė kurtis gyvenvietė. 1829 per Garliavą nutiestas Kauno–Suvalkų plentas. Prie judraus kelio gyvenvietė sparčiai plėtėsi (1827 buvo 160, 1881 – 1125 gyventojai). 19 a. pirmoje pusėje veikė parapinė mokykla. 19 a. antroje pusėje–1914 Garliava buvo Fredos, 1919–50 Garliavos valsčiaus centras.
19 a. antroje pusėje čia vykdavo 4 prekymečiai. 1863 kunigas Motiejus Radziukynas bažnyčioje perskaitė sukilimo manifestą (jis su vikaru Juozapu Bartusevičiumi ištremti į Sibirą). 1867 įsteigta valdinė pradžios mokykla,
19 a. pabaigoje–1914 veikė ir liuteronų valdinė pradinė mokykla. Iki 1877 pastatyta sinagoga (sudegė 1944). 1885 įsteigta vaistinė. Lietuviškos spaudos draudimo metais vaistinės savininkas Kazys Aglinskas Garliavoje įsteigė draudžiamosios lietuvių spaudos gabenimo punktą, vadovavo lietuvių literatų kuopelei (jos narys buvo aušrininkas J. Andziulaitis-Kalnėnas). Spaudą t. p. platino A. Baltrušaitis, J. Mačys-Kėkštas, K. Sakalauskas-Vanagėlis ir kiti. 1907–14 Garliavoje veikė Žiburio draugijos skyrius, turėjo lietuvišką knygyną-skaityklą (apie 500 knygų, apie 350 skaitytojų).
20 a. pradžioje atidarytas pašto skyrius. Garliava nukentėjo 1915 per I pasaulinio karo kovas. Nuo 1918 veikė pieninė. 1941 ir 1944–52 iš Garliavos ištremta 21 gyventojas. 1941 08 28 vokiečių okupacinės valdžios įsakymu Rinkūnų kaime sušaudyti Garliavos žydai. Nuo 1945 apylinkėse veikė Tauro apygardos Geležinio Vilko, vėliau Birutės rinktinės Lietuvos partizanai; Jonučių kaime buvo Tauro apygardos štabas, žymesni susirėmimai vyko 1945–46 prie Jurginiškių, Juodgirių kaimų. Prie Garliavos žuvo Lietuvos partizanų vadai: 1948 Jonučių kaime J. Aleščikas, 1951 prie Pabartupio kaimo – J. Lukša.
Sovietų okupacijos metais Garliava buvo apylinkės, 1950–55 Panemunės rajono centras. Garliavoje vyko dvasinis katalikų pasipriešinimas (platinta savilaidos literatūra, kelta tautinė vėliava). 1990 Jonučių kapinėse pastatytas paminklas Lietuvos partizanams. 1994 patvirtintas Garliavos herbas. 1887 buvo 1360, 1923 – 936, 1939 – 827, 1959 – 2489, 1970 – 5587, 1979 – 9418, 1989 – 12 420, 2001 – 13 322, 2011 – 11 264, 2021 – 10 366 gyventojai.
Garliavos vakarinis pakraštys
1303