garo katilas
gãro kãtilas, įrenginys, gaminantis garą, kurio slėgis didesnis už atmosferinį. Dažniausiai garas gaminamas iš vandens naudojant kūrykloje deginamo kuro šilumą, kartais elektros energiją (elektriniai garo katilai). Kuru kūrenami garo katilai skirstomi į dūmų vamzdžių ir vandens vamzdžių garo katilus. Dūmų vamzdžių katilas turi cilindrinį būgną, kurio viduje yra daug vandens apsemtų mažo skersmens vamzdžių; jais leidžiami kūrykloje deginamo kuro deginiai. Vandens vamzdžių katiluose dūmai šildo vamzdžių sistemą, kuria teka vanduo ar vandens ir garo mišinys. Cirkuliacija būna natūralioji (dėl vandens bei garo ir vandens mišinio nevienodo tankio įvairiose katilo dalyse) ir priverstinė (naudojami siurbliai), daugkartinė (daugkartinės cirkuliacijos garo katilai) ir vienkartinė (tiesiasroviai garo katilai).
Natūraliosios ir priverstinės daugkartinės cirkuliacijos garo katilai yra būgniniai (garas išsiskiria iš vandens ir garo mišinio būgne). Tiesiasroviai garo katilai būgnų neturi; juose vanduo ir garas juda vamzdžiais tol, kol išgaruoja visas vanduo ir kol perkaitinamas garas. Garo katilų svarbiausi parametrai: katilo našumas (pagamintas per laiko vienetą garo kiekis), garo slėgis, temperatūra, naudingumo koeficientas. Pagal paskirtį garo katilai skirstomi į stacionariuosius ir transportinius. Stacionarieji (dažniausiai vandens vamzdžių) garo katilai skirstomi į energetinius, gaminančius didesnio kaip 4 MPa slėgio perkaitintąjį garą (naudojamus garo turbinoms elektrinėse sukti), pramoninius ir šildymo garo katilus, gaminančius iki 2,3 MPa sotųjį arba šiek tiek perkaitintą garą (naudojamus atitinkamai technologiniams ir šildymo tikslams).
Garo katilą 1679 išrado D. Papinas.