garo mašinos schema: 1 – cilindras, 2 – stūmoklis, 3 – kotas, 4 – šliaužiklis, 5 – skriejiko‑švaistiklio mechanizmas, 6 – alkūninis velenas, 7 – smagratis
gãro mašinà, šiluminis stūmoklinis variklis, potencinę vandens garo energiją verčiantis mechaniniu darbu. Garas per skirstymo mechanizmą patenka į cilindrą, plečiasi ir stumia stūmoklį. Pastarasis per kotą, šliaužiklį ir skriejiko‑švaistiklio mechanizmą suka alkūninį veleną. Smagratis sumažina veleno sukimosi netolygumus. Garo mašinos, kuriose naudotas garas kondensatoriuje verčiamas kondensatu (vėl naudojamu garui gaminti), vadinamos kondensacinėmis, kuriose išmetamas į atmosferą – atviro ciklo garo mašinomis.
Būna stacionariosios ir transportinės; mažo (iki 1,2 MPa), vidutinio (iki 6 MPa) ir didelio (daugiau kaip 6 MPa) slėgio, lėtaeigės (iki 0,8 s–1 veleno sukimosi greičio) ir greitaeigės (daugiau kaip 0,8 s–1), pagal cilindrų padėtį – vertikaliosios ir pasvirosios, pagal poveikį stūmokliui – vienpusio ir dvipusio veikimo, pagal cilindrų skaičių – viencilindrės ir daugiacilindrės (cilindrai įtaisyti lygiagrečiai arba nuosekliai). 20 a. pradžioje garo mašina buvo svarbiausias variklis, naudojamas pramonėje ir transporte. Vėliau stūmoklines garo mašinas pakeitė garo turbinos (pramonėje) ir vidaus degimo varikliai (transporte).
Pirmąją garo mašiną su stūmokliu 1690 aprašė D. Papinas. 1705 Th. Newcomenas patobulino garo mašiną, atskyręs ją nuo garo katilo. Šios garo mašinos veikė garo kondensacijos principu: aušinamame mašinos cilindre garui kondensuojantis buvo sukuriamas vakuumas, įtraukiantis stūmoklį arba siurbiamą skystį. Jų našumas buvo labai mažas. J. Wattas 1763 patobulino Th. Newcomeno garo mašiną pritaikydamas atskirą garo kondensatorių, o 1782 išrado dvitaktę garo mašiną, kurios stūmoklį stumdė suslėgtas garas.