garo turbina
gãro turbinà, šiluminis variklis su sukamuoju darbiniu ratu, verčiantis potencinę vandens garo energiją mechaniniu darbu. Garo turbiną sudaro rotorius (velenas su ant jo užmautu darbiniu ratu) ir statorius (korpuse nejudamai įtvirtintas kreipratis – įtaisas su žiedu įtaisytomis nejudamomis mentėmis, nukreipiančiomis garą į darbinio rato mentes). Garas tiekiamas į kreipratį, kuriame plečiasi ir išsiveržęs iš jo slegia darbinio rato mentes. Kreipratis ir darbinis ratas sudaro vieną pakopą. Garo turbina dažniausiai būna daugiapakopė (iki keliasdešimt pakopų ant vieno veleno). Aktyviojoje garo turbinoje daugiau nei pusė garo potencinės energijos virsta kinetine kreipratyje, reaktyviojoje – tarp darbinio rato menčių. Kondensacinėse garo turbinose naudotas garas kondensuojamas (iš jo vėl gaminamas garas), termofikacinėse – naudoto garo šiluma tiekiama šilumos vartotojams. Garo turbina yra greitaeigiškesnė, kompaktiškesnė, ekonomiškesnė už garo mašiną. Naudojama orpūtėms, siurbliams, elektros generatoriams, laivų sraigtams sukti.
Primityvią garo turbiną 1 a. pr. Kr. aprašė Heronas Aleksandrietis. Aktyviąją garo turbiną 1883 išrado C. G. de Lavalis, reaktyviąją garo turbiną – 1884 Ch. A. Parsonsas.