gaso spèktras, harmoninių dedamųjų (harmonikų) visuma, apibūdinanti garso aukštį ir tembrą. Grynojo garso spektrą sudaro viena tam tikro dažnio harmoninė dedamoji (viena spektro linija), jos amplitudė lemia garso stiprį; sudėtinio neharmoninio, bet periodinio garso – įvairaus dažnio skirtingų amplitudžių harmonikos. Garso aukštį lemia pagrindinės harmonikos dažnis, garso tembrą – kitų dažnių harmonikos ir pastovios garso spektro grupės – formantai. Kai garso spektre mažoka obertonų (virštonių), garsas duslus, nespalvingas, vyraujant pirmiesiems obertonams – garsas sodrus. Kai garso spektrą sudaro daug aukšto dažnio harmonikų, garsas metalinio skambesio, ryškus. Triukšmų spektrai ištisiniai (sudaryti iš be galo daug dedamųjų, kurių dažnių skirtumai yra nykstamai maži). Elektroniniais įtaisais galima stebėti garso virpesį laikui bėgant, t. p. gauti jo amplitudžių spektrą, vaizduojantį garso harmonikų amplitudes dažnių skalėje. Garso fazių spektras vaizduoja harmonikų fazių dažninę priklausomybę. Žmogaus klausa atlieka garsų spektrinę analizę, palygina konkretaus garso spektrą su turimu atmintyje ir pagal spektrų koreliaciją atpažįsta garso šaltinį bei kitą šio garso teikiamą informaciją.
2125