garsų pavadinimai

gars pavadnimai (muzikoje) yra raidiniai ir skiemeniniai. Jais įvardijami muzikos garsai nuo C₂ iki c⁵. Garsų pavadinimams žymėti vartojamos raidės: a, b, c, d, e, f, g, h. Chromatiškai aukštinant garsą pustoniu prie raidės pridedama galūnė -is, tonu – -isis, chromatiškai žeminant pustoniu pridedama galūnė -es, tonu – -eses. Išimtį sudaro raidė b, žyminti pustoniu pažemintą garsą h, ir as, žyminti pustoniu pažemintą a. Raidinius garsų pavadinimus pradėta vartoti senovės Graikijoje. Vėliau raides, kaip konkrečių garsų pavadinimus, perėmė viduramžių teoretikai (Boecijus, Huckbaldas). Skirtingose oktavose išsidėstę garsai žymimi prie raidžių pridedant tam tikrus indeksus. Pavyzdžiui, C₂ – subkontroktavos do, C₁ – kontroktavos, C – didžiosios oktavos, c – mažosios, c¹ – pirmosios, c² – antrosios, c³ – trečiosios, c⁴ – ketvirtosios, c⁵ – penktosios oktavos garsas do. Skiemeninių garsų pavadinimų sistemą sudarė Gvidas Arecietis (11 a.), siekdamas palengvinti giedojimo mokymą. Šešiems pagrindinio garsaeilio heksachordo laipsniams jis suteikė skiemeninius pavadinimus (pirmieji himno šv. Jonui Ut queant laxis skiemenys): ut, re, mi, fa, sol, la. 16 a. pabaigoje papildyta VII laipsniu – si (pagal šio himno baigiamųjų žodžių sancte Iohannes pirmųjų raidžių junginį).

Vėliau c garso pavadinimas ut buvo pakeistas į do (pagal italų muzikologo G. B. Doni pavardę). Chromatiškai aukštinant garsą pustoniu pridedamas ženklas diezas, tonu – dvigubasis diezas, žeminant pustoniu – bemolis, tonu – dvigubasis bemolis, pavyzdžiui, do diez (do ♯). Raidiniai ir skiemeniniai garsų pavadinimai vartojami tonacijų pavadinimuose (pvz., Do mažor, C-dur).

garsų aukščio keitimo ženklai: 1 – diezas, 2 – dvigubasis diezas, 3 – bemolis, 4 – dvigubasis bemolis

42