gars sistemà, tam tikros epochos ar kultūros muzikoje funkcionuojančių garsų ir jų ryšių visuma. Ją apibūdina keli rodikliai: apimtis (diapazonas ir skirtingų garsų kiekis), darna (derinimas), t. y. matematinė garsų santykių išraiška, schema (struktūra), t. y. kokybinių, prasminių santykių išraiška per pagrindinius darinius (tetrachordą, trigarsį, seriją ir kita.).
Europos kultūros raidoje garsų sistema kito kartu su muzikiniu mąstymu vis smulkesnės garsų diferenciacijos, didesnio jų kiekio, tarpusavio ryšių stiprėjimo ir vis sudėtingesnių hierarchinių ryšių pagal garsų giminystę link. Garsų sistemos pradžia – vieno atraminio tono apsupimas, apdainavimas aplink jį esančiais garsais. Vėliau, atradus antrąjį, kvarta nuo pirmojo nutolusį, atramos toną ir užpildant intervalą tarp jų, klostėsi trichordais, tetrachordais bei jų dariniais (junginiais) pagrįsta dermių sistema (antikos muzikos teorinė sistema) ir viduramžių heptatoninė sistema (bažnytinės dermės).
Naujas garsų sistemos raidos etapas – monodijos pakeitimas daugiabalsiškumu, kurio garsų sistemos pagrindiniu elementu tapo konsonuojantis trigarsis, sudaromas nuo visų dermės laipsnių. Derminius melodinius modelius pakeitė akordiniai harmoniniai, todėl garsų sistema išreiškiama nebe garsaeiliu, o funkciškai susijusiomis garsų grupėmis. Dur‑moll sistemos atsiradimas paskatino 16 a. pitagorišką grynųjų kvintų darną pakeisti kvintų-tercijų darna (natūralioji, grynoji darna), vėliau – temperuoti. Temperuota 12 garsų sistema įgalino enharmoniškai pakeisti bet kurį laipsnį ir naudotis visais intervalais, akordais bei garsaeiliais nuo kiekvieno laipsnio.
20 a. garsų sistemoje visi 12 chromatinės gamos laipsnių yra emancipuoti, o pustonis tapo garsų sistemos vienetu. Suformuota dvylikatonė (A. Schönbergo dodekafoninė) sistema, serijinė garsų organizacija, sukurtos naujos simetrinės dermės ir sistemos (B. Bartóko, O. Messiaeno), o bandant išplėsti temperuoto derinimo ribas – mikrochromatika (A. Hábos ketvirtatonių, 1/3, 1/6, 1/12 tonų sistemos ir kita).
1571