gatvių tinklas: a – netaisyklingas spindulinis (Londono centrinės dalies plano fragmentas), b – taisyklingasis stačiakampis (Melburno centrinės dalies plano fragmentas)
gãtvė, namais apstatytas kelias per gyvenvietę (miestą ar kaimą); urbanizuotos teritorijos plano struktūros jungiamasis elementas. Gatvės užima apie 20% gyvenvietės teritorijos. Dalija gyvenvietės teritoriją į kvartalus, transporto ryšiais sieja svarbiausius gyvenvietės traukos taškus – gyvenamąją, poilsio zonas, aptarnavimo centrus. Turi apvadu ir želdiniais atskirtas dalis žmonėms vaikščioti (šaligatvį) ir transporto priemonėms važinėti (važiuojamąją dalį), antžeminių (apšvietimo, elektrinio transporto, eismo reguliavimo) ir požeminių (įvairių komunikacijų tinklų) įrenginių. Viena arba dvi važiuojamosios dalys turi po vieną arba kelias eismo juostas ir kertasi viename arba keliuose lygmenyse. Gatvės projektuojamos ir tiesiamos kaip automobilių keliai. Skiriamos magistralinės (bendrosios magistralės, jungiančios miesto rajonus, užmiesčio transporto mazgus, ir rajoninės magistralės, jungiančios bendrąsias magistrales) ir vietinės (jomis privažiuojama prie miesto objektų) gatvės.
Gatvių tinklas susiklosto savaime iš įeinančių į gyvenvietę kelių, paprastai netaisyklingas (linijinis, spindulinis, spindulinis žiedinis, mišrusis) arba planuojamas (taisyklingasis stačiakampis, laisvasis, mišrusis).
Gatvių tinklo pasirinkimas dažniausiai priklauso nuo miesto geografinės padėties, reljefo, želdynų. Lygiame reljefe dažniau projektuojamas taisyklingasis stačiakampis gatvių tinklas, kalnuotame, raižytame – laisvasis tinklas, trasas priderinant prie reljefo, vandens telkinių, želdynų apybrėžų. Laisvojo gatvių tinklo grafinis vaizdas kartais primena gyvosios gamtos objektus – medžio šakas, lapo gyslas (vadinamasis organinis gatvių tinklas). Gatvių tinklas lemia miesto teritorinės plėtros pobūdį – miestas dažniausiai plėtojamas palei magistralines gatves, vedančias į užmiestį.
Gatvių su atskira važiuojamąja dalimi ir šaligatviais pėstiesiems jau buvo Babilonijoje, senovės Egipto, Romos miestuose; jų tinklas buvo netaisyklingas, susiformavęs savaimingai. Taisyklingojo gatvių tinklo užuomazgų būta senovės Romos karo stovyklų castrum Romanum planavime – turėjo 2 svarbiausias gatves (cardo ir decumanus), susikertančias stačiu kampu. Taisyklingą gatvių tinklą imta projektuoti antikos miestuose apie 5 a. pr. Kr. (Hipodamo planas). Vidurinių amžių miestuose, dažniausiai apjuostuose gynybinėmis sienomis, formavosi spindulinis žiedinis gatvių tinklas. Lietuvoje daugumos miestų gatvės klostėsi savaime, jų tinklas buvo netaisyklingas (spindulinis, linijinis, mišrus). Pirmasis miestas, kuriame 13 a. buvo suprojektuota kvartalų su taisyklingu stačiakampiu gatvių tinklu, buvo Klaipėda. Kituose miestuose taisyklingą gatvių tinklą imta planuoti apie 16 amžių.
2926
902