gaublỹs, sferinis Žemės, kitų planetų ar dangaus skliauto kartografinis modelis. Žemės gaubliai būna bendrieji geografiniai, fiziniai geografiniai, politiniai, teminiai (geologiniai, tektoniniai, klimatiniai ir kiti), informaciniai, mokomieji, demonstraciniai. Dažniausiai Žemės gaublio masteliai yra 1:30 000 000–1:80 000 000. Gaubliai gaminami dažniausiai iš skaidraus plastiko, kelių informacinių sluoksnių, naudojamas vidinis apšvietimas. Kuriami reljefiniai gaubliai; jų paviršiuje stambesniu vertikaliu masteliu vaizduojama kalnynai, žemumos, vandenynų dubumos. Sukurta ir kitų planetų (Marso, Veneros), Mėnulio, dangaus skliauto gaublių.
Seniausią žinomą Žemės gaublį 2 a. pr. Kr. sukūrė graikų mokslininkas Kratetas Malietis; šis gaublys neišliko. Pirmąjį Žemės gaublį (0,54 m skersmens), panašų į dabartinius, 1492 Niurnberge pagamino M. Behaimas. 16–18 a. gaublius daugiausia gamino Vakarų Europos kartografai: Johannesas Schöneris, M. Waldseemülleris, Johannas Friedrichas Enderschas (Vokietija), G. Merkatorius, Joanas Blaeu (Olandija), V. M. Coronelli (Italija). 17–18 a. (iki atsirado jūrų žemėlapiai ir locijos) gaublius naudojo jūreiviai. Didžiausias gaublys pagamintas 1889 Paryžiaus pasaulinei parodai (skersmuo 12,75 m, mastelis 1:1 000 000). Pirmasis lietuvių gaublys pagamintas (manoma, parengė A. Vireliūnas) 1927 Leipcige.
Vincenzo Maria Coronellio sudarytas gaublys (saugomas Turino mokslų akademijoje)
Vincenzo Maria Coronellio sudarytas gaublys (saugomas Turino mokslų akademijoje)
2341