gaubtùvės, martúotuvės, lietuvių tradicinių vestuvių apeiga – jaunosios mergautinio galvos apdangalo (rūtų vainikėlio ir kaspinų, rangų, galiono) pakeitimas ištekėjusios moters galvos danga (kepurėle, nuometu, skarele).
Per gaubtuves buvo išpinamos kasos, vėliau ir pakerpami (dažniausiai tai atlikdavo svočia) plaukai. 16–17 a. gaubtuvės buvo atliekamos vyro klėtyje prieš guldytuves arba po jų, vėliau (iškilmingai atsiklausus tėvų) – vyro klėtyje, kamaroje ar pirkioje, jaunąją pasodinus patalpos viduryje ant duonkubilio, kėdės ar už atskiro stalo (vadinamo vaduojamuoju). Per gaubtuves merginos dainuodavo ir pašviesdavo žvakėmis. Senovėje vainikėlį nuimdavo ir kasą išpindavo jaunosios brolis, o kepurėlę (čepčių) tariamai prievarta, dažniausiai iš trečio karto, uždėdavo jaunojo brolis arba pats jaunikis. Ant kepurėlės svočia užrišdavo nuometą, muturą arba uždėdavo baroninę kepurėlę. Jaunajai, turinčiai nesantuokinį vaiką, uždėdavo šiaudinę kepurę. Lietuvos įvairiose vietose gaubtuvės turėjo savitumų. Kupiškio apylinkėse jaunajai plaukai buvo pakerpami iki 19 a. vidurio, o prievartinis kepurėlės uždėjimas atliekamas iki 20 a. pradžios. Šilutės, Pagėgių ir Klaipėdos apylinkėse 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje gaubtuvės vykdavo jaunosios namuose pirmosios vestuvių dienos vidurnaktį.
Dabar gaubtuvės dažniausiai vyksta jaunosios namuose keltuvių dienos rytą. Jaunosios vainikėlį ir veliumą nuima svočia; vainikėlis atiduodamas saugoti jaunajai arba sudeginamas, o veliumas, kaip linkėjimas greitai ištekėti, uždedamas pirmajai pamergei.
2273