gavėnià, liturginių metų 40 dienų laikotarpis nuo Pelenų dienos iki Velykų. Prisimenamas Jėzaus Kristaus 40 dienų pasninkas dykumoje prieš jam pradedant veiklą. Gavėnia skirta giliau suvokti velykinę Jėzaus Kristaus paslaptį, atgailos įvairiais būdais, ypač pasninku, sakramentine atgaila, pasiruošti Velykų šventėms. Tikintieji kviečiami darbais parodyti meilę artimui, aukoti vargšams, dažniau melstis ir lankytis pamaldose, skaityti Bibliją, dvasinio turinio knygas, savanoriškai atsisakyti malonumų (alkoholio, pramogų ir kito). Pirmąjį gavėnios sekmadienį skaitoma Evangelija apie Jėzaus Kristaus gundymą dykumoje, antrąjį – apie atsimainymą Taboro kalne, trečiąjį, ketvirtąjį ir penktąjį – Evangelijose pateikiami įvairūs palyginimai ir Jėzaus Kristaus mokymas apie Dievo gailestingumą. Šeštąjį gavėnios sekmadienį prasideda Didžioji savaitė. Gavėnios liturginė spalva violetinė.
Didysis pasninkas (nežinomas dailininkas, tempera, 19 a., Mstioros ikona)
Ankstyvojoje krikščionybėje gavėnia buvo viešos atgailos nusidėjėliams ir atsivertusiems į krikščionybę pasiruošimo krikštui laikas. Ji minima Nikėjos I susirinkimo nutarimuose (325). Dabartinį gavėnios laikotarpį 11 a. pabaigoje nustatė popiežius Grigalius VII. Tuo metu buvo pabrėžiamas Dievo žodžio klausymas, griežtas pasninkas (valgoma tik kartą per dieną, draudžiami mėsiški, pieniški valgiai, kiaušiniai). Vėliau buvo daromos išimtys vaikams, ligoniams ir seneliams. Vatikano II susirinkime (1962–65) grįžta prie ankstyvosios krikščionybės gavėnios sampratos. Pabrėžtas ne asketinis, bet biblinis, sakramentinis jos pobūdis, bendruomeninis šventimas. Nustatytos paprastesnės pasninko taisyklės: tik Pelenų dieną ir kiekvieną gavėnios penktadienį sveiki tikintieji nuo 21 iki 60 metų privalo laikytis pasninko – nevalgyti mėsos, sočiai pavalgyti tik kartą per dieną.
514
Gavėnios tradiciniai papročiai Lietuvoje
Lietuvių tradiciniuose papročiuose gavėnia yra ir pavasario laukimas. Pelenų dieną iš bažnyčios sugrįžęs šeimininkas pašventintais pelenais (sudegintų praėjusių metų verbų) barstydavo savo vaikų galvas. Pelenų dieną nekuldavo javų, nevelėdavo skalbinių – kitaip jaučiai ariant seilėsiąsi, nekepdavo duonos – vasarą pelysianti. Po kaimus vaikščiodavo persirengėliai (vadinamieji vengrai) siūlydami tariamų vaistų nuo Užgavėnių persivalgymo. Ketvirtą gavėnios sekmadienį (pusiaugavėnį) galėdavę pasitaisyti skanesnių ir sotesnių valgių, net mėsiškų pasitiekti, bet reikėdavę per valandą prisimalkauti, nukirsdinti gaidį, išdarinėti, išvirti ir suvalgyti. Paprotys per pusiaugavėnį leisdavo net vestuves kelti, tačiau tik 03 19 ir be muzikantų. Tądien negalima buvo gulinėti, kitaip vasaros darbymetyje nugara skaudėsianti. Sakydavo, kad Gavėnas (tikėtina, kad kalbama apie mitinę būtybę, globojusią darbus su linais ir kanapėmis) per žardą pervirto. Dzūkijoje pusiaugavėnį vadindavo krykštais, nes per ją vaikams buvo daug džiaugsmo, žaidimų, krykštavimo. Būdavo supamasi permesta per rąstą lenta – linai ilgi augsią. Šventinis patiekalas – šaltanosiai (iš bulvių tarkių ant kopūsto lapo duonkepyje škeptos bandelės, paskanintos sutrintomis aguonomis ar kanapėmis). Rytų Lietuvoje kepdavo nedidelius paplotėlius – plūgo, akėčių ar arkliuko formos. Vidurdienį per krykštus miške įvykstąs stebuklas – rausvais žiedais apsipiląs lazdyno krūmas. Kas tokį žiedą spėja nusiraškyti, tam visi norai išsipildysią. Išlikę papročiai rodo, kad per gavėnią buvo keletas gamtos gyvybinę energiją skatinančių švenčių.
1904