Deržavin Gavrila (rus. Гавриил Державин, Gavrila Deržãvinas) 1743 07 14Karmačiai arba Sokura (Kazanės sr.) 1816 07 20Zvanka (Naugardo sr.; palaidotas Sankt Peterburge), rusų poetas. Rusijos mokslų akademijos narys (1783). Kilęs iš neturtingų bajorų. Tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1773–75 dalyvavo malšinant J. Pugačiovo sukilimą. Buvo Oloneco, vėliau Tambovo gubernatorius, Jekaterinos II sekretorius, 1802–03 teisingumo ministras.
Gavrila Deržavin (dailininkas Vladimiras Borovikovskis, Gavrilos Deržavino portretas, aliejus, 1795)
Ankstyvojoje kūryboje (eilėraščių rinkinys Odės 1776) ryšku M. Lomonosovo poezijos įtaka. Nutolęs nuo aukštosios poezijos tradicijos sukūrė savito stiliaus eilėraštį, kuriame pakilumas derinamas su kandžia satyra. Išgarsėjo Ode Felicai (Oda k Felice 1783), skirta Jekaterinai II.
Parašė religinių filosofinių (odė Dievas / Bog 1784, lietuvių kalba 1906, 1910, 1929), lemties, laiko, mirties visagalybės motyvais (Odė kunigaikščio Meščerskio mirties proga / Oda na smert′ knjazja Meščerskogo 1779, Laimei / K sčast′ju 1789, Krioklys / Vodopad 1798) eilėraščių. Šlovino rusų karines pergales, apdainavo žemiškus džiaugsmus (odė Eugenijui. Gyvenimas Zvankoje / Evgeniju. Žizn′ zvanskaja 1807).
Dar parašė dramų, atsiminimų, literatūrinių esė.
G. Deržavino kūryba, pabrėžianti asmenybės reikšmę ir individualios raiškos idėją, padėjo atsirasti rusų romantizmui.
253