Gedimnas apie 1275 1341Vilnius (?), Lietuvos didysis kunigaikštis (1316–41). Gediminaičių dinastijos. Butvydo (Pukuvero) sūnus, Vytenio, Teodoro brolis. Gediminas titulavosi lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos kunigaikščiu. Popiežius Jonas XXII jį vadino lietuvių ir daugelio rusų karaliumi. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) valdant broliui Vyteniui galėjo būti jo submonarchas. Nuo 1305 Pagraudės valsčiuje minima Gedimino pilis veikiausiai buvo jo atramos punktas Žemaitijoje, kurioje veikė iki 1316. Nuo 1309 joje pradėję veikti didžiūnai Manstas, Mažonas, Sudargas ir kiti galėjo būti jo kontroliuojami vietininkai. Gediminui valdant LDK buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia, kuri rėmėsi žemvaldžiais feodalais. Sustiprėjo valdymo sistema: didysis kunigaikštis visus svarbiausius klausimus sprendė pritariant Didžiojo kunigaikščio tarybai, į kurią ypatingais atvejais būdavo kviečiami ir sritiniai kunigaikščiai. Į didesnes, prijungtas prie LDK, gudų valdas Gediminas vasaliniais kunigaikščiais skyrė dažniausiai savo brolius arba suaugusius sūnus; kai kuriose srityse palikdavo vietinius kunigaikščius, tik paversdavo juos savo vasalais.
Gediminas (Alessandro Guagnini kronikos Europos Sarmatijos aprašymas, 1578, iliustracija, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Po Gedimino LDK svarbiausią postą užėmė jo sūnus Trakų kunigaikštis (iki 1337), manoma, vardu Vytautas. Santykius su žymiausiais kunigaikščiais Gediminas reguliavo sutartimis. Siekė sudaryti geresnes sąlygas plėsti ir gerinti žemdirbystei, augti miestams, plėtoti amatams, prekybai, kultūrai; į Lietuvą kvietė užsienio pirklius, amatininkus (Gedimino laiškai). Sustiprino Vilniaus Aukštutinę pilį, Vilnius tapo nuolatine LDK sostine (pasak padavimo, Gediminas – Vilniaus įkūrėjas; manoma, kad padavimas atspindi laiką, kai jis iš Trakų persikėlė į Vilnių, t. y. tapo didžiuoju kunigaikščiu). Stengėsi sudaryti atskirą nuo Maskvos Stačiatikių Bažnyčios metropoliją su centru Naugarduke. Kontroliavo stačiatikių vienuolyną Vilniuje.
Užsienio politiką plėtojo dviem kryptimis: atrėmė Vokiečių ordino bei jo atšakos Livonijos ordino puolimus ir plėtė LDK valdas Rusioje. Buvo atremti dideli Vokiečių ordino 1317, 1320, 1322, 1329 puolimai. Livonijos ordinas nepajėgė veržtis į Lietuvą: Gediminas rėmė jo priešininkus Livonijoje – Rygos arkivyskupą Frydrichą ir Rygos miestą. Gediminas surengė atsakomųjų žygių: 1318–23 į Vokiečių ordino valdomas prūsų žemes Varmę ir Sembą, 1323–24 puolė Klaipėdos, Christmemelio (ties Skirsnemune) pilis; 1322–23 žygiavo į Livonijos ordino pavergtas estų žemes, Tartu vyskupiją, 1329 – į latvių žemes. Buvo laimėtas Medininkų mūšis (1320) Žemaitijoje, bet pralaimėti Vokiečių ordinui Voplaukio (1311) ir Galialaukių mūšis (1338) jo valdose. Gediminas pirmasis iš Lietuvos valdovų ėmėsi kontrpropagandinių priemonių prieš vokiečių riterių agresiją į baltų žemes. Laiškuose popiežiui tvirtino, kad šie siekią ne Lietuvą pakrikštyti, o ją užgrobti; pareiškė norą krikštytis, jei bus nutraukta agresija. Norėdamas pralaužti LDK blokadą, išleido už Mazovijos kunigaikščio Vaclovo, kariaujančio su Vokiečių ordinu, savo dukterį Elžbietą; kvietė svetimšalius per Mazoviją keliauti į Lietuvą.
Gedimino paminklas Vilniuje (1996; skulptorius V. Kašuba, atlikimo autorius M. Šnipas)
1323 10 02 Vilniuje su Livonijos atstovais sudarė taikos ir prekybos sutartį, kurią 1324 09 patvirtino popiežiaus legatai. Lietuva pirmąkart buvo pripažinta tarptautiniu mastu. Gediminas, spaudžiamas žemaičių ir stačiatikių rusų opozicijos, 1324 11 popiežiaus legatų pasiuntiniams Vilniuje pranešė, kad atsisakąs krikštytis. 1325 Gedimino–Vladislovo I Lokietkos sutartimi LDK ir Lenkija keleriems metams suvienijo jėgas prieš Vokiečių ordiną. Svarbiausias rezultatas – lietuvių ir lenkų 1326 surengtas Brandenburgo žygis; tai pirmasis LDK valdovo bandymas prisidėti prie visos Europos politikos. Netrukus Vokiečių ordinas, remiamas Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgo, vėl ėmė pulti Lietuvą. Per 1329 žygį kryžiuočiai išgriovė Jūros upės gynybinę sistemą, 1330 kapituliavo Gedimino sąjungininkas Rygos miestas, dėl Vokiečių ordino ir Čekijos Liuksemburgų bloko spaudimo iširo LDK ir Lenkijos sąjunga.
Šventosios Romos imperijos imperatorius Liudvikas IV Bavaras 1337 padovanojo Vokiečių ordinui dar neužkariautą Lietuvą, bet Livonijos ordino atstovai su Gediminu 1338 sudarė prekybos, taigi ir taikos, sutartį. Vokiečių ordino agresijos dėl krikšto propagandai paneigti Gediminas 1340–41 pradėjo naują krikšto akciją, bet netrukus mirė.
Gediminas prie LDK visiškai prijungė Pinsko kunigaikštystę, Turovo kunigaikštystę, Minsko kunigaikštystę (jų bajorai patys ieškojo lietuvių pagalbos prieš mongolus-totorius ir vokiečius), Palenkę; Vitebsko kunigaikštystę po vedybų paveldėjo Gedimino sūnus Algirdas, Haličą ir Voluinę – Liubartas.
LDK politinės įtakos buvo veikiami Pskovas, Mozyrius, Kijevo kunigaikštystę nuo maždaug 1325 valdė Gedimino brolis Teodoras. Gediminas rėmė Tverės kunigaikštystę jai kovojant su Maskvos kunigaikštyste. Naugardo respublikoje, kuri priešinosi Maskvai, įkurdino savo vietininką (Narimantą). 1340, 1341 Gediminas siuntė kariuomenę užkariauti Smolensko kunigaikštystės ir iš jos Maskvos atimto Možaisko. Prie LDK vasaliniais ryšiais buvo prijungtos Smolensko rytinės sritys. Prisijungusi senrusių žemių Lietuva galėjo sėkmingiau priešintis Vokiečių ir Livonijos ordinų ekspansijai. Tų žemių priklausomybė Lietuvos valstybei buvo nepalyginamai lengvesnė negu mongolų-totorių jungas. Gedimino valdoma LDK 14 a. pirmoje pusėje tapo galingiausia Rytų Europoje, jos interesų paisė ir Vidurio Europos valstybės.
Gediminas su sūnumis (viršuje); Gedimino mirtis (apačioje; Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
Gediminas turėjo, manoma, 8 sūnus: Manvydą, Narimantą, Algirdą, Jaunutį, Kęstutį, Karijotą, Liubartą ir Vytautą (?); 5 dukteris: Mariją (Dmitrijaus Michailovičiaus Tveriečio žmona), Aldoną, Elžbietą, Eufemiją Gediminaitę (Ofką), Anastaziją. Žmona Jaunė mirė 1344.
Gedimino vardu vadinama Gediminaičių dinastija.
2271
V. Pašuta Lietuvos valstybės susidarymas Vilnius 1971; A. Nikžentaitis Gediminas Vilnius 1989; Z. Ivinskis Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties Vilnius 1991.