Skvarnãvičius Gediminas 1933 05 15Kaunas 2019 08 17Vilnius, lietuvių dokumentinio kino režisierius, scenaristas. 1957 baigė Leningrado A. Ždanovo universitetą (žurnalistiką). 1960–92 dirbo Lietuvos kino studijoje.
Parašė scenarijų savo ir kitų režisierių dokumentiniams filmams (Sveiks, svieteli margs 1964, režisierius A. Dausa, Žirgai ir berniukai 1968, Du kėliniai 1969, su V. Starošu ir R. Šiliniu, abiejų režisierius V. Starošas). Sukūrė apie 50 dokumentinių filmų, tarp jų – kino kronikų (apie 300; Mes ne račiai 1966), kino apybraižų (Ąžuolus brandina žemė 1970, Laikas į atomus neskyla 1984, Ji užaugs didelė 1994, Kapo duobėje 1995, Abortai 1996, Mirusiųjų miesto vizija 1999), mokslo populiarinamųjų filmų (Arklys mūsų gyvenime 1982).
Pirmasis Lietuvoje sukūrė dokumentinio kino naują žanrą – kino feljetoną; svarbesni – Prie mėsos reik drąsos (1975), Džokonda IV aukšte (1977), Galėčiau būti Apolonas (1978), Ko ašaroja Medėja?, Būkit sveiki, ufonautai (abu 1979), Po kiek svaras mandagumo, donai Migeli de Servantesai 1980, Mano vardas – Leonardas (1981), Geležinės kaukės galas (1984), Kodėl katinui patrumpino uodegą (1985), Vinis, Duobė (abu 1987), Viešumas, Tarp lygių lygūs ir laisvi (abu 1988), Kuo prikąsime liežuvį (1990, Baltijos kino ir televizijos festivalio Bornholme prizas), Kaip rengti referendumą (1991, Tarptautinio trumpametražių filmų festivalis Tamperėje), Pasilaidok pats, Už Lazdijų, ant rubežiaus (abu 1992). Filmams būdinga ironija, satyra, sarkazmas, provokuojantys dialogai, yra tautosakos, vaidybos elementų (įvedami aktoriai), naudojama paslėpta kamera, žaisminga muzika.
Gediminas Skvarnavičius