gẽdulas, sielvarto dėl artimųjų, giminių, žymių visuomenės ar valstybės veikėjų mirties, dėl stichinių nelaimių ar katastrofų, teroro aukų reiškimo forma. Yra tradicinis (šeimos narių, giminaičių ar draugų) ir visuotinis (jį skelbia valstybės vadovai) gedulas. Gedėjimo būdas ir trukmė įvairiose šalyse skiriasi dėl jų religinių ir kultūrinių tradicijų. Nuo seno žinomas tylos (paplitęs tarp pigmėjų tautų, per jį negiedama ir nešokama) ir žalojimosi (senovės asiriečiai, gedėdami dievo Adonio, žalojo savo kūną, Australijos aborigenai, apverkdami mirusįjį, pjaustydavosi aštriais daiktais) gedulas; pastarąjį gedėjimo būdą ilgainiui imta drausti. Kiti gedėjimo būdai – gedinčio asmens nusidažymas tam tikromis spalvomis, plaukų ir nagų nusikirpimas, gedulo drabužių dėvėjimas; gedulą žymi dažniausiai juoda (Europoje ir daugelyje kitų kraštų) ar balta (Indijoje) spalva. Tradicinis gedulas prasideda, kai sužinoma apie netektį ir trunka tam tikrą laiką. Laidotuvių apeigose gedulo išraiška dažniausiai yra liūdesys, ašaros ir aimanos, dejonės, riksmai; islamo šalyse kartais gedintieji draskosi drabužius, mušasi į krūtinę ar veidą. Mirusiojo paprastai gedima (giedamos giesmės ar raudos, atliekama gedulinga muzika) jo šeimos namuose iki laidotuvių ir jų dieną, šeimos nariai gedi ilgiau; islamo šalyse našlė savo vyro gedi 4 mėnesius ir 10 dienų, krikščioniškose šalyse gedulas trunka iki metų. Krikščionių bažnyčioje per laidojimo apeigas (katalikų egzekvijos, gedulinės Mišios) giedamos tam tikros giesmės, kalbamos specialios maldos; liturginė gedulo spalva yra violetinė arba juoda. Gedulo laikotarpiu (skirtingose šalyse įvairiai) po 3, 7 (9), 30 (40) dienų ir metų rengiami mirusiojo prisiminimai. Valstybės visuotinis gedulas skelbiamas stichinių nelaimių aukoms pagerbti, mirus žymiems visuomenės ar valstybės veikėjams. Jis dažniausiai trunka 1–3 dienas. Per jį nuleidžiamos valst. vėliavos, vyksta minėjimai (mitingai, valstybinių institucijų posėdžiai, skelbiamos tylos minutės), atšaukiami pramoginiai renginiai.
LIETUVOJE kartu su šeimos nariais, giminaičiais, draugais ir kaimynais artimųjų gedima (budynės) dažniausiai tris dienas mirusiojo namuose (nuo 20 amžiaus vidurio trumpiau, dažniausiai tam skirtose patalpose), po laidotuvių dar kurį laiką rengiami mirusiojo paminėjimai (atminai). Pagal tradiciją individualus gedėjimo laikas nevienodas (vaikai mirusių tėvų, žmona – vyro dažniausiai gedi vienus metus, mirusių brolių ir seserų – pusę metų, kitų giminaičių – trumpiau); jo trukmės griežtai nebepaisoma. Per gedulą moterys dažniausiai dėvi juodus drabužius arba ryši juodą skarelę ar šalį (20 amžiaus pradžioje dzūkės prie tamsių drabužių ryšėjo baltas skareles), vyrai – tamsios spalvos drabužius su gedulo ženklu (dažniausiai juodu kaspinu ar juostele ant švarko kairiojo atlapo), susilaikoma nuo pramogų. Per valstybės visuotinio gedulo (1991 metų sausio 14–16 dieną) ir kai kurias atmintinas (06 14 – Gedulo ir vilties dieną – minimi tremtyje žuvę lietuviai) dienas valstybės vėliavos nuleidžiamos iki pusės stiebo arba prie iškeltų vėliavų rišamas juodas kaspinas, rengiami mitingai, grojama gedulinga muzika.