Gegužių piliakalnis

Gegùžių pliakalnis, piliakalnis Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, Gegužių kaime, netoli Lingių ežero (Upynos seniūnija). Piliakalnis dar vadinamas Bliūdkalniu, Gegužkalniu; tai ilgos ir siauros kalvos viršutinė dalis. Datuojamas 14 amžiumi. Nacionalinės reikšmės valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, archeologijos paminklas (nuo 1998).

Piliakalnis

Gegužių piliakalnio iš rytų ir vakarų šlaitai statūs (apie 25 m aukščio), leidžiasi į pelkėtus slėnius. Iš šiaurės pusės Gegužių piliakalnis nuo kalvos kitos dalies atskirtas grioviu ir 4–5 m aukščio pylimu, už kurio buvo antrasis griovys (apie 3 m gylio). Piliakalnio aikštelė ovali, pailga šiaurės–pietų kryptimi (20 × 10 m dydžio). 1930 dar buvo išlikęs aplink aikštelę supiltas pylimas, dėl kurio aikštelė atrodė įdubusi tarsi dubuo (vadinamasis bliūdas). 1934 piliakalnis apardytas (dalis nukasta ir nuskleistas pylimas). 20 a. pradžioje žvalgomuosius tyrimus atliko L. Krzywickis, 1961 – Istorijos instituto archeologai. Manoma, kad ant piliakalnio stovėjo medinė žemaičių pilis (Geguse), ją 1329 žiemą sudegino Vokiečių ordino kariuomenė ir jai talkinantys Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgo riteriai (apie tai liudija šiame žygyje dalyvavusio prancūzų poeto Guillaume de Machaut 1357 parašytas eilėraštis).

Pasakojimai apie piliakalnį

Pasakojama apie kalne buvusią senovės lietuvių maldyklą ir čia kūrentą ugnį. Dar pasakojama apie ant kalno stovėjusią bažnyčią, bet už nuodėmes Dievas vieną sekmadienį atvėręs kalną ir šis prarijęs bažnyčią su visa einančia procesija; šventadienį, vidurdienį atsigulus ant kalno esą galima išgirsti skambant varpus, o metus akmenuką į kalne buvusią skylę jis atsimušdavęs į bažnyčios stogą.

829

2271

Bliūdkalnis; Gegužkalnis; -Jonas Liuksemburgas