Geldãpė (vok. Galdapp, lenk. Gołdap), Galdãpė, Geldupė, Gòldapas, miestas Lenkijos šiaurės rytuose, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, apie 5 km nuo Rusijos Federacijos Kaliningrado srities sienos.
13 378 gyventojai (2021).
Geldapė įsikūrusi Romintos girios pietvakariniame pakraštyje, prie Geldapės upės, 2 km į pietvakarius nuo Geldapės ežero. Geležinkelis ir plentas į Ełką. Geldapės–Gumbinės (Lenkijos–Rusijos Federacijos) sienos perėja.
Geldapė priklauso Suvalkų specialiajai ekonominei zonai. Nedidelės medienos apdirbimo, popieriaus, maisto, siuvimo pramonės įmonės, ketaus liejykla. Turizmas; žiemos, vandens sportas. Kurortas (mineraliniai vandenys, gydomasis purvas).
Architektūra
Išliko bažnyčios: Švč. Mergelės Marijos Motinos (apie 1590, perstatyta 1706–17, restauruota 1984), Šv. Leono Didžiojo (1894).
2271
Istorija
Geldapės ištakos – sūduvių gyvenvietė, iki 13 a. su apylinkėmis buvusi Merūniškių vlsč. dalis. Nors 1260–83 sūduviai atkakliai gynėsi nuo Vokiečių ordino, jų pilis galiausiai buvo užimta (prie Geldapės išlikęs piliakalnis). 1570 Geldapė gavo miesto teises. Priklausė Prūsijos daliai Mažajai Lietuvai. Apie 1567 pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, įkurta parapija, pradinė mokykla (16 a. 8 dešimtmetyje); 19 a.–20 a. pirmoje pusėje 8 ar 9 mokytojai buvo Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų) kilmės. Pamaldos laikytos 3 kalbomis: lietuvių, lenkų (abiem iki 19 a. pabaigos) ir vokiečių. Geldapėje apie 1692 gimė Mažosios Lietuvos tautosakos rinkėjas, mokytojas J. Brodovskis, 1828 – Kuršių nerijos kopų želdintojas W. F. Epha; 1811–22 superintendentu ir lietuviškų knygų cenzoriumi buvo lietuvių raštijos darbuotojas J. G. Jordanas. Daug Geldapės ir parapijos gyventojų (daugiausia lietuvininkų ir lenkų‑mozūrų) mirė per 1709–11 didįjį marą bei badą. Po jo per didžiąją vokiškąją kolonizaciją apsigyveno vokiečių, ypač zalcburgiečių, daugėjo junkerių dvarų.
Geldapė (iki Antrojo pasaulinio karo)
1818–1945 Geldapė – Mažosios Lietuvos apskrities centras (Geldapės apskritis). 1818 buvo 3010 gyventojų. 19 a. pradžioje miestas tapo amatų ir prekybos centru (garsėjo midaus, alaus gamyba). Nuo 19 a. veikė berniukų ir mergaičių gimnazijos. Aukštesniojoje miesto mokykloje mokyta ir lietuvių kalba. Per I pasaulinį karą sugriauta apie 86 % miesto. 1939 buvo 12 786 gyventojai. Senamiestyje veikė didelė turgavietė, dvi evangelikų (liuteronų bei reformatų) ir viena katalikų bažnyčios, sinagoga, rotušė, kelios įmonės. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sugriauta apie 90 % miesto. 1945 Geldapė atiteko Lenkijai. 1945–75 ir nuo 1999 apskrities centras.
871
415
2618