geležiẽs dirbinia (archeologijoje)
Pirmieji geležies dirbiniai buvo iš meteoritinės geležies. Anatolijoje (Mažoji Azija) rasti ankstyviausi – septintame–šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų – iš jos pagaminti dirbiniai (daugiausia papuošalai), ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje tokių dirbinių buvo Egipte. Ilgą laiką geležis buvo retas ir brangus metalas. Trečio tūkstantmečio prieš Kristų viduryje Anatolijoje pradėta gaminti dirbinius iš apdirbtos geležies rūdos. 12–9 a. pr. Kr. geležį ir jos dirbinius pradėta naudoti Egipte, Mesopotamijoje, Užkaukazėje, Indijoje, 12–10 a. pr. Kr. – Viduržemio jūros pakrantėse, 8–7 a. pr. Kr. – daugelyje Europos kraštų, 6–5 a. pr. Kr. geležies dirbiniai pasiekė Šiaurės Europą, 4–2 a. pr. Kr. joje paplito.
Lietuvoje
Lietuvos teritorijoje geležies dirbiniai pradėti naudoti ankstyvajame geležies amžiuje (5 a. pr. Kr.–1 a. po Kristaus). Pirmieji geležies dirbiniai buvo įvežtiniai (ankstyviausi – 5 a. pr. Kr.), vėliau daryti vietos meistrų. Iki pirmųjų amžių po Kristaus jų turėta nedaug. Iš pradžių iš geležies (manoma, iš įvežtinės ar perlydytų geležies dirbinių) daugiausia daryti ginklai (įmoviniai ir siauraašmeniai pentiniai kirviai, išlenkti ir tiesūs peiliai, ietigaliai) bei kai kurių žemdirbystės padargų dalys (dažniausiai noragai) ir svarbiausi darbo įrankiai (trumpi pjautuvai, dalgiai, kaltai, ylos). Geležies dirbiniai paplito senajame geležies amžiuje (1–4 a.), ėmus geležį išgauti iš vietinių žaliavų – pelkių rūdos. Geležies lydymą (gaivinimą) vietoje liudija piliakalniuose ir jų senosiose gyvenvietėse (Aukštadvario piliakalnis ir gyvenvietė, Dūkšto piliakalnis ir gyvenvietė, Moškėnų piliakalnis, Velikuškių piliakalniai) rasta geležies lydymo krosnelių liekanos ar šlakas.
Geležis buvo lydoma iš pelkių rūdos – limonito (jame geležies būna 22–32 %), kurios yra pelkėse ir upių, tekančių pelkėtomis vietomis, šlaituose; pelkių rūdos kasyklų daugiausia buvo Pietų Lietuvoje. Iškastą pelkių rūdą apdorodavo – plaudavo, džiovindavo, smulkindavo, sijodavo, apdegindavo. Paruošta rūda buvo lydoma lydymo krosnelėse, vadinamosiose rudnėse. Geležį išgaunant iš pelkių rūdos daug geležies (iki 40–50 %) patekdavo į šlaką, todėl geležiai išgauti naudota daug rūdos, kuro ir darbo.
įmovinis plačiaašmenis pentinis kirvis (14 a. 4 ketvirtis–15 a. 1 trečdalis; Utenos kraštotyros muziejus)
Iš gautos geležies 1–12 a. buvo kalami įvairūs dirbiniai. Pagal archeologinius radinius jie skirstomi į 4 grupes: darbo įrankiai (įtveriamieji įvairios formos peiliai, įmoviniai siauraašmeniai ir plačiaašmeniai pentiniai kirviai, dalgiai, pjautuvai, kapliai, kaltai, noragai, ylos, žirklės), buities įrankiai (skustuvai, skiltuvai, žeberklai, cilindrinės spynos su raktais), ginklai (įvairių formų įmoviniai ir įtveriamieji ietigaliai, vienašmeniai ir dviašmeniai kalavijai, kovos peiliai ir kovos kirviai, strėlių antgaliai), kario ir žirgo aprangos reikmenys (sagtys, žąslai, balnakilpės, pentinai, kamanų skirstikliai, medinių arba odinių skydų antskydžiai ir kita). Geležies dirbinių randama piliakalniuose ir gyvenvietėse, kapinynuose (dėta į kapą kaip įkapės).