geltà (icterus), odos, akių odenos, gleivinių pageltimas, atsirandantis pagausėjus pigmento bilirubino kraujuje ir audiniuose. Bilirubinas susidaro iš nuolat yrančių eritrocitų hemoglobino ir išskiriamas su tulžimi į žarnyną; taip palaikoma pastovi jo koncentracija kraujuje (7,0–20,0 mmol/l). Jai padidėjus iki 40–50 mmol/l atsiranda gelta – svarbus daugelio kepenų, tulžies latakų ir kraujo ligų simptomas.
Pagal kilmę skiriama mechaninė, parenchiminė ir hemolizinė gelta.
Mechaninė gelta
Atsiranda dėl kliūties tulžiai tekėti iš kepenų, tulžies pūslės ir latakų į dvylikapirštę žarną. Dažniausios kliūtys – akmenys arba navikai.
Parenchiminė gelta
Ją sukelia įvairaus pobūdžio ūminiai bei lėtiniai kepenų ląstelių pažeidimai, dėl kurių sutrinka kraujo apsivalymas ir bilirubino apykaita kepenyse. Dažniausios priežastys – virusinis, alkoholinis, medikamentinis, autoimuninis ir kitas hepatitas, leptospirozė, geltonoji karštligė, kepenų cirozė, rečiau – sepsis, nėštumo toksikozė. Atskira parenchiminių geltų grupė – fermentopatinės geltos, atsirandančios dėl įgimtos fermentų, perdirbančių bilirubiną, stokos kepenų ląstelėse; dėl to šis pigmentas kaupiasi kraujuje, nors jo gamyba nepadidėjusi. Mažakraujystės nebūna, kitos kepenų funkcijos, išskyrus pigmentinę, nesutrinka.
Hemolizinė gelta
Priežastis – pagreitėjęs eritrocitų irimas, kai iš jų susidariusio bilirubino perteklius kaupiasi kraujuje, kepenys nespėja jo perdirbti ir išskirti su tulžimi. Skiriama įgimta ir įgyta hemolizinė gelta. Įgimta atsiranda dėl eritrocitų membranų ar hemoglobino nevisavertiškumo, įgyta – dėl žalojančio antikūnų poveikio (motinos ir vaisiaus rezus faktoriaus nesutapimas, autoimuninė liga, kraujo perpylimai, nėštumo toksikozė), apsinuodijimo, nudegimo, infekcijos, dirbtinių širdies vožtuvų. Hemolizinė gelta būna kartu su mažakraujyste, todėl ji dar vadinama hemolizine anemija.
1955