gemà (lot. gemma – brangakmenis), gliptikos dirbinys: nedidelis pusbrangis, rečiau brangus akmuo su įrašu arba vaizdu. Dekoruojamas įgilintu (intalija) arba iškiliu (kamėja) reljefu – portretu, mitologine, istorine arba buitine scena.
Atėnės su šalmu biustas (sardoniksas, emalis, auksas, 11 a. pr. Kr. pabaiga, Prancūzijos nacionalinė biblioteka)
Atsirado trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų senovės Rytų kultūroje (Šumero, Babilonijos, Asirijos cilindriniai antspaudai), plėtota antrame tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte (pusbrangių akmenų skulptūrinės miniatiūros), vėliau – Kretoje. Gema nešiota kaip amuletas, asmenybę patvirtinantis ženklas, antspaudas, vėliau naudota kaip indų papuošalas, juvelyrinis dirbinys. Senovės Graikijoje dažniausiai nešiota metaliniuose aptaisuose kaip papuošalas, jas pradėta kolekcionuoti. Senovės Romoje imta gaminti portretines gemas, t. p. dideles gemas baldų puošybai. Gemoms išpopuliarėjus gamintos iš pigesnių medžiagų – dramblio kaulo, kamėjinio stiklo, perlų masės, fajanso. Viduramžiais gemų meninis lygis sumenko. Gemos vėl tapo populiarios nuo Renesanso epochos, ypač klasicizmo laikotarpiu (19 amžius). Žymiausios gemos: vadinamosios Gonzagos (3 a. pr. Kr.) ir Augusto (1 a. pr. Kr.) kamėjos.
2972