genealogija

genealògija (gr. genealogia – giminės kart eilė), giminės, šeimos kilmės istorija. Kilme grįsta teisė į paveldimą turtą, vietą visuomenėje, valdžią būdavo fiksuojama ankstyvųjų civilizacijų teisės sąvaduose. Šis poreikis išliko, kol iširo luominė sankloda. Tai praktikavo senovės asirai, egiptiečiai, graikai, romėnai, mėgindami pagrįsti savo karalių, mitinių didvyrių aristokratinę kilmę. Europoje svarbią reikšmę genealogija įgijo viduriniais amžiais, susiformavus privilegijuotiems luomams. 15 a. pabaigoje–16 a. sudaryta genealoginių lentelių, ankstyvųjų genealoginių sąvadų ir traktatų. Juose nurodomi visi pagrindinės ir šalutinių giminės šakų atstovai, jų ryšys. 14 a. pabaigoje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto aplinkoje ir jo iniciatyva buvo parašytas kūrinys (žinomas iš 15 a. vertimo į lotynų kalbą): Jogailos ir Vytauto, Lietuvos kunigaikščių, kilmė (Origo regis Jagyelo et Wytholdi ducum Lithuanie; 16 a. jo nuorašas pavadintas Lietuvių kilmės pradžia). Genealoginių duomenų savo veikalo Herbynas (Compendium) dalyje pateikė A. Kojalavičius‑Vijūkas. Atsiradus genealoginėms lentelėms genealogija išplito Anglijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje. 17 a. pabaigoje Rusijoje sudarytoje Aksominėje knygoje aprašytos Rusiją valdančių dinastijų Riurikaičių ir Gediminaičių palikuonių šeimos. Pagal 1785 imperatorienės Jekaterinos II privilegiją, visi bajorai turėjo būti įrašomi į savo gubernijos genealoginę knygą (nuo 1795 privilegija galiojo ir Lietuvoje).