generãliniai tarjai, 1941–44 nacių okupuotos Lietuvos aukščiausieji vadinamosios lietuvių savivaldos pareigūnai. Juos kontroliavo vokiečių okupacinės valdžios generalinis komisaras ir jo vadovaujamo generalkomisariato (Lietuvos generalinė sritis) pareigūnai. Pagal nacių sumanymą, generaliniai tarėjai turėjo vykdyti vokiečių okupacinės civilinės valdžios sprendimus. Teisiškai jų funkcijos ir įgaliojimai aiškiau apibrėžti 1942 03 (įvedant vadinamą savivaldą) Vokietijos reichsministro okupuotiems Rytų kraštams A. Rosenbergo parengtuose dokumentuose, galutinai susiklostė 1942 rudenį.
1941 08, atsistatydinus Lietuvos laikinosios vyriausybės nariams, generalinis komisaras Lietuvai T. A. von Rentelnas paskyrė 9 generalinius tarėjus. Jie vadovavo vadyboms (vadyba), sudarytoms vietoj panaikintų ministerijų. 7 tarėjai rezidavo Kaune: pirmojo ir generalinio tarėjo vidaus reikalams pareigas ėjęs P. Kubiliūnas, krašto ūkio – V. R. Jurgutis, finansų – J. Matulionis, žemės ūkio – B. Vitkus, teisingumo – M. Mackevičius, susisiekimo – K. Germanas, darbo ir socialinės apsaugos – J. Paukštys; du rezidavo Vilniuje: švietimo – P. Germantas (Meškauskas), administracinės kontrolės – S. Puodžius. 1941–42 pasikeitė keli žemės ūkio tarėjai: trumpai pareigas ėjusį B. Vitkų pakeitė J. Petronis, jį – A. Ramanauskas. 1942 03 atsistatydino V. R. Jurgutis.
Generaliniai tarėjai iš esmės vykdė nacių okupacinio režimo politiką Lietuvoje, bet, naudodamiesi kai kuriais nacių nepanaikintais Laikinosios vyriausybės desovietizacijos pertvarkymais ir palaikydami glaudžius ryšius su Lietuvos antinacinio pasipriešinimo vadovais, gynė vietos gyventojų interesus: kiek galėjo švelnino, stabdė, net gresiant represijoms sabotavo Lietuvos gyventojams žalingus ar pavojingus nacių reikalavimus. Faktiškai daugelis tarėjų nebuvo tik vokiečių okupacinės valdžios vykdytojai ar tarpininkai tarp jos ir vietos gyventojų. Dėl nacių politikai Lietuvoje prieštaraujančių tarėjų nuostatų, išdėstytų memorandumuose ir kitomis protesto formomis, kildavo konfliktų: 1942 viduryje tarėjai generaliniam komisarui įteikė memorandumą, kuriame kritikavo nacių okupacinių įstaigų ūkinę, finansinę bei administracinę politiką Lietuvoje ir pareiškė atsistatydiną (T. A. von Rentelnas atsistatydinimo nepriėmė). 1941 rudenį ir 1942 vasarą tarėjams pavyko apginti nuo nacių kėslų Lietuvos vidurinias ir aukštąsias mokyklas, jaunimą.
Didžiausia įtampa tarp vokiečių okupacinių įstaigų Lietuvoje ir generalinių tarėjų kilo 1943 02, kai remiami visuomenės jie pasipriešino nacių sumanymui sudaryti lietuvių SS legioną. 1943 02 16 su kitais visuomenės veikėjais jie aptarė priešinimosi mobilizacijai į SS legioną teisinius argumentus ir taktiką; per posėdžius pas generalinį komisarą T. A. von Rentelną tarėjai nesutiko pasirašyti reikalaujamų potvarkių (griežčiausiai pasipriešino P. Germantas ir M. Mackevičius). Lietuvos visuomenė sužlugdė mobilizaciją į lietuvišką SS legioną, ir jis nebuvo suformuotas. Už nepaklusnumą P. Germantas, M. Mackevičius, S. Puodžius ir buvęs generalinis tarėjas V. R. Jurgutis 1943 03 16 gestapo buvo suimti ir įkalinti Stutthofo koncentracijos stovykloje. Po 1943 03 represijų generalinių tarėjų sumažėjo – ne vietoj visų represuotų ar atsistatydinusių tarėjų naciai skirdavo naujus (pvz., Švietimo vadybai ėmė vadovauti vokietis). Po represijų tarėjų pareigas ėję lietuvių pareigūnai ėmė vengti konfliktų su vokiečių valdininkais – nacių reikalavimus stengėsi mažinti tik laviruodami, naudodamiesi jų asmeninėmis silpnybėmis. Kelis į Vokietiją pasitraukusius generalinius tarėjus naciai 1944 09–1945 01 nesėkmingai bandė panaudoti Vokietijoje organizuodami pabėgėlių lietuvių karinius dalinius.
2066