generatỹvinė gramãtika (angl. generative – kuriantis, gaminantis), gramatikos teorija, modeliuojanti gramatinę kalbos sandarą kaip visumą taisyklių, pagal kurias iš kalbėtojų sąmonėje turimų bazinių (giliųjų) struktūrų išvedama visa gramatinių konstrukcijų (išorinių struktūrų) įvairovė. Pasitelkiant matematinę logiką taisyklėmis siekiama formalizuoti žmogui įgimtą gebėjimą (kompetenciją) kurti, suprasti ir vartoti kalbos struktūras. Generatyvinė gramatika susikūrė 20 a. viduryje, pradininkas ir žymiausias kūrėjas – Jungtinių Amerikos Valstijų kalbininkas A. N. Chomsky. Jo sukurtoje generatyvinės gramatikos standartinėje teorijoje skiriami šie kalbos gramatinės sandaros komponentai: bazinė (gilioji) struktūra (interpretuojama semantiškai ir siejama su leksikonu), transformacijų mechanizmas, įgalinantis iš bazinės struktūros išvesti sakinių gramatines formas, ir fonologinės taisyklės, pagal kurias gramatinės formos paverčiamos konkrečiais tam tikros kalbos sakiniais. 20 a. pabaigoje standartinė generatyvinės gramatikos teorija gerokai kito: bazinės struktūros vaidmuo buvo plečiamas siaurinant transformacijų mechanizmą, semantiškai interpretuoti imta ne tik bazinę, bet ir išorinę struktūrą. Sukurti nauji generatyvinės gramatikos modeliai – valdymo ir siejimo (Government and Binding) ir minimalistinė teorija. Generatyvinės gramatikos pagrindu atsirado generatyvinė semantika, kurios atstovai (G. Lakoffas, J. R. Rossas, J. D. McCawley) bando išvesti gramatines struktūras iš semantinio (reikšms) lygmens. Generatyvinė gramatika davė impulsą ir daugeliui kitų šiuolaikinių gramatikos mokyklų. Lietuvių kalbai generatyvinės gramatikos principus taikė M. Kenstowiczius, L. Valeika ir kiti.
L: M. Ivič Lingvistikos kryptys Vilnius 1973; N. Chomsky Aspects of the Theory of Syntax Cambridge 1965; Lectures on Government and Binding Dordrecht–Cinnaminson 1981; M. Kenstowicz Lithuanian Phonology / Studies in the Linguistic Sciences 1972 nr. 2(2).
2352