genètinė imunizãcija, imunizacijos būdas naudojant antigeną koduojančią deoksiribonukleorūgštį (DNR). Genetinė imunizacija nuo įprastos skiriasi tuo, kad vietoj padaryto nekenksmingu patogeno arba baltymo naudojama plazmidė ar kitas DNR vektorius (nešiklis), kuriame įterptas pasirinkto baltymo genas. Suleistas imunizuojamam individui toks DNR vektorius patenka į ląstelę, vyksta antigeno raiška in vivo ir sukeliamas imuninis atsakas. Antigeną atpažįsta imuninės sistemos ląstelės ir jis sukelia tiek humoralinį, tiek ląstelinį imunitetą. Genetinė imunizacija sukurta 20 a. 9 dešimtmetyje. Atlikus eksperimentus su gyvūnais pradėta kurti genetinės vakcinos nuo vėžio ir virusų, tirti jų taikymą medicinoje.
774