genètiniai dirvóžemio horizòntai, dirvodaros proceso metu susidarę dirvožemio horizontalūs sluoksniai, iš kurių susideda dirvožemio profilis. Nuo dirvodarinės ar paklojinės uolienos ir vienas nuo kito skiriasi morfologinėmis, cheminėmis, fizikinėmis ir biologinėmis savybėmis. Žymimi tarptautiniais simboliais O, H, A, E, B, C ir R. Prie simbolių rašomos mažosios raidės nurodo genetinių dirvožemio horizontų savybes (b – palaidotas, c – konkrecijų kaupimasis, g – glėjiškumas, h – organinės medžiagos kaupimasis, j – stagniškumas, k – karbonatų kaupimasis, m – susicementavimas, o – pusantradeginių kaupimasis dėl jaurėjimo ar stagniškumo, p – ariamas, purenamas, r – redukcinės sąlygos, glėjus, s – iliuvinės amorfinės organinės medžiagos kaupimasis, t – molio mineralų įplovimas ir kaupimasis, w – rudžemiškumas, y – gipso kaupimasis). Pagrindiniai genetiniai dirvožemio horizontai yra miško paklotė (O), pilkšvasis (humusinis, arba akumuliacinis; A), puveninis (A), durpiškasis (A), durpinis (H), jaurinis (eliuvinis; E), iliuviniai B – moliuotasis (Bt), iliuvinis humusinis geležingasis (Bs, Bhs), rudžeminis (Bw), dirvodarinė uoliena (C), paklojinė uoliena (2C, R). Kai kurių grupių dirvožemiai turi antropogeninius, geležinguosius, karbonatinius, gipsinius genetinius horizontus. Genetiniai dirvožemio horizontai dažnai atitinka diagnostinius dirvožemio horizontus, kurie su kitomis diagnostinėmis savybėmis yra pagrindas priskirti dirvožemį sistematiniam vienetui. Du gretimus genetinius dirvožemio horizontus skirianti riba būna neryški arba ryški, lygi, banguota, vingiuota, dantyta, su įvairios formos įplovomis, išgraužomis. Jei apatinė horizonto riba neryški, perėjimas iš vieno horizonto į kitą platus, difuziškas, skiriami tarpiniai horizontai (AE, EB, BC), turintys abiejų gretimų horizontų požymių. Viršutiniuose mineraliniuose A horizontuose didžioji dalis pirminės uolienos yra sudūlėjusi, pasikeitusi, juose kaupiasi humifikuotos organinės medžiagos, susimaišiusios su dirvožemio mineraline dalimi, vyksta spartūs biologiniai procesai. Pilkšvasis A horizontas turi mažai organinės anglies, yra supuolęs, kietas. Nėra smulkiai sluoksniuotas, Ap turi savybių, atsiradusių dėl arimo. Puveninis A horizontas turi daugiau organinės anglies, yra juosvas, minkštas, geros struktūros, įsotintas bazėmis. Durpiškasis A horizontas turi organinės anglies, bet neįsotintas bazėmis. Durpinį H horizontą sudaro storesnis kaip 10 cm menkai aeruojamų durpių sluoksnis. Jaurinis, arba eliuvinis, E horizontas yra balkšvos pelenų spalvos, iš jo išplautos molio dalelės ir geležies oksidai. Jis rupesnis, lengvesnės granuliometrinės sudėties negu virš jo arba po juo slūgsantys horizontai, neretai glėjiškas arba stagniškas. Iliuviniuose B horizontuose telkiasi iš E horizonto išplautos organinės ir mineralinės medžiagos (molio dalelės, humusas, geležies junginiai, karbonatai, gipsas). Moliuotajame Bt horizonte, kuris būdingas išplautžemiams, yra susikaupusių molio dalelių, įplautų iš virš jo esančių horizontų, dėl to pakinta dirvožemio granuliometrinė sudėtis, susidaro drėgmės perteklius. Iliuviniame horizonte susikaupus geležies junginių jame matyti didelės geležingos dėmės, o visa masė yra įsotinta geležies, jis sukietėja ir vadinamas geležinguoju Bsm horizontu. Iliuviniame horizonte susikaupus amorfinių junginių, turinčių humuso ir aliuminio, geležies bei magnio, jis būna tamsiai geltonas, oranžinis, rudas, dažn. kietas ir vadinamas iliuviniu humusiniu geležinguoju Bs, Bhs horizontu; būdingas jauražemiams. Rudas iliuvinis B horizontas, neturintis moliuotojo arba iliuvinio humusinio geležingojo horizontų savybių, vadinamas rudžeminiu Bw horizontu; būdingas rudžemiams. Dėl gruntinio vandens įmirkusių mineralinių dirvožemių glėjėjantys genetiniai horizontai darosi pilkai melsvi, melsvi, žalsvi; genetiniai dirvožemio horizontai, kuriuose tos spalvos sričių daugiau kaip 50 %, vadinami glėjiniais (r), kai 25–50 % – glėjiškaisiais (g), mažiau kaip 25 % – paglėjėjusiais [(g)]. Dėl paviršinio vandens įmirkusių mineralinių dirvožemių genetiniai horizontai, kurių tos pačios spalvos sričių yra daugiau kaip 50 %, vadinami stagniniais (jr), kai 25–50 % – stagniškaisiais (j), mažiau kaip 25 % – paglėjėjusiais [(g)]. Dirvožemiai, susidarę dirvodarinėse uolienose, kuriose yra karbonatų, turi karbonatingąjį (k) dirvožemio genetinį horizontą. Jis gali slūgsoti įvairiame gylyje.
190