genètinis metòdas, sociologijoje – socialinių reiškinių bei procesų tyrimas, paremtas jų atsiradimo ir raidos analize. Tiria pradines reiškinio raidos sąlygas, jos svarbiausius etapus, pagrindines tendencijas ir kryptis. Tiriant tam tikrą reiškinį ieškoma jį nulėmusių pagrindinių aplinkybių, kilmės priežasčių. Remiantis genetiniu metodu galima paaiškinti visuomenės gyenimo įvairiose sferose vykstančius procesus (kodėl jie tokie, kas juos nulėmė ir kita). Taikant genetinį metodą remiamasi istoriškumo (realaus tiriamo objekto, reiškinio atsiradimo ir formavimosi proceso) ir logiškumo (objekto tam tikrų sričių santykiais, sąveikos dėsniais, veikiančiais tą objektą) principais. Socialinis reiškinys tiriamas kaip tam tikras istorinės raidos produktas. Genetinėje sociologijoje genetinis metodas taikomas tiriant visuomenės institutus (šeimos, giminės, nuosavybės, politinės valdžios ir kitus) ir jų veikimo principus. Genetinis metodas dar taikomas filosofijoje, logikoje, psichologijoje ir kituose humanitariniuose bei socialiniuose moksluose.
Genetinio metodo atsiradimui 17 amžiuje ir vėlesnei plėtotei įtakos turėjo diferencialinis skaičiavimas matematikoje, C. Lyellio teorija geologijoje, Kanto ir Laplace’o hipotezė kosmogonijoje, evoliucijos teorija biologijoje ir kita. Plačiau socialiniuose moksluose genetinis metodas pradėtas taikyti 19 amžiuje.
380