gènijus (lot. genius), dievybė, lydinti žmogų nuo gimimo iki mirties, po mirties būnanti ant savo globotinio kapo; vidinių žmogaus savybių personifikacija. Genijai padėdavę tik vyrams (moteris globojo junonos). Savo geniją turėjo ir miestai (ypač populiarus buvo Romos genijus), kolegijos, vietovės, imperatorius (jo genijaus kultą įvedė imperatorius Augustas). Žmonės genijų dažnai įsivaizduodavo kaip gyvatę; menininkai vaizduodavo jį kaip sparnuotą būtybę ar jaunuolį su taure ir gausybės ragu.
Tapatinamas su graikų demonu.
1825