genitãlinė stãdija (lot. genitalia – išoriniai lytiniai organai), psichoanalizėje – penktasis ir paskutinis psichoseksualinės raidos tarpsnis (amžiaus tarpsnis), kai seksualiai subręstama ir malonumo (libido) šaltiniu tampa priešingos lyties partneris. Prasideda lytinio brendimo metu paauglystėje. Gali vėl atsinaujinti Edipo komplekso konfliktai, jei jie nebuvo anksčiau išspręsti. Paauglys negali išspręsti šio komplekso problemų, neranda partnerių tarp bendraamžių dėl griežtų visuomenės normų, ribojančių jo seksualinį aktyvumą. Norėdamas išvengti baimės stengiasi atsiskirti nuo šeimos, vengia jos įtakos: neigia šeimos nuomonę, įpročius, tikslus, mėgina priversti tėvus nutraukti su juo emocinius ryšius. Genitalinėje stadijoje paaugliui svarbiausia subrendimas, jis siekia pabrėžti suaugusiesiems būdingą seksualumą, kurio biologinis tikslas – pratęsti giminę. Meilė tampa altruistiška, mažiau negu anksčiau siekiama asmeninio malonumo. Partnerio pasirinkimas nepriklauso nuo ankstesnėse stadijose įgytos patirties; tai lemia anksčiau įsisąmonintos nuostatos ir socialiniai modeliai. Pavyzdžiui, mergina gali pasirinkti (vadinamasis tėvo modelis) pasyvų vyrą, prieš kurį ji galėtų dominuoti, arba sadistišką. Nors patiriami vidiniai konfliktai, genitalinės stadijos pabaigoje pasiekiamas santykinis stabilumas, dažniausiai susiformuoja stiprus ego – paauglys lytiškai subręsta, gali savarankiškai spręsti suaugusiesiems būdingas problemas.
Genitalinės stadijos sąvoką 1905 pirmą kartą pavartojo austrų psichologas S. Freudas. Jis teigė, kad žmonės, nors ir patirdami vidinius konfliktus, turi įsisąmoninti savo potraukius ir išmokti juos tenkinti natūraliu, visuomenei priimtinu būdu, tai yra išmokti mylėti ir dirbti.