gèno padėtiẽs efèktas, geno veiklos priklausomybė nuo jo padėties chromosomoje ir kitų genų atžvilgiu. Geno padėties efektas pasireiškia pakeitus genui vietą dėl chromosomų mutacijų, judriųjų genomo elementų, nelygaus krosingoverio. Dėl pastarojo du aleliniai genai (arba jų dalys) gali atsirasti vienas šalia kito. Genų skaičius (genų balansas) šiuo atveju nepakitęs, abu aleliai yra toje pačioje chromosomoje vienas šalia kito, bet pasireiškia vadinamieji cis- ir trans- efektai, pakinta geno lemiamas požymis. Kai kuriems organizmams ir genams geno padėties efektas yra paveldimas būdas reguliuoti genų veiklą. Pvz., žinduolių imunoglobulino genų C dalyje veikia tik tas iš kelių C genų, kuris yra pirmasis C genų eilėje. Genai arba jų grupė gali būti perkelti į kitą chromosomos vietą, pvz., mielių lytinių tipų genų kasetės į MAT lokusą arba tripanosomų (Trypanosoma) paviršiniai antigenai į chromosomos telomerą. Vidutiniškai kas savaitę vienas genas pakeičiamas kitu, todėl žmogaus imuninei sistemai sunku prisitaikyti prie tripanosomų keičiamų paviršinių antigenų. Skiriamas stabilusis ir kintamasis geno padėties efektas. Stabilusis geno padėties efektas pasireiškia nuolat ir atsiranda dėl geno vietos pakeitimo euchromatine. Kintamasis geno padėties efektas dažniausiai būna genui pakeitus vietą iš euchromatino į heterochromatiną arba atvirkščiai. Heterochromatine genas visiškai arba iš dalies inaktyvuojasi, įvairiose ląstelėse tai reiškiasi skirtingai. Susidaro somatinės mozaikos. 1925 geno padėties efektą atrado A. H. Sturtevantas (Jungtinės Amerikos Valstijos).
3163