genotipãvimas, procesas, kurio metu panaudojant molekulinės biologijos tyrimo metodus yra įvertinama genetinė informacija, kurią organizmas paveldi ar įgyja gyvavimo laikotarpiu, t. y. nustatomas jo genotipas tam tikro genetinio veiksnio atžvilgiu. 1909 genotipo sąvoką pasiūlė V. L. Johannsenas (Danija). Genotipavimo metu yra nustatomi genetiniai tiriamo objekto skirtumai (žmogaus atveju jie sudaro 0,1 % genomo) – tai atliekama analizuojant tiriamo objekto DNR seką molekulinės biologijos tyrimo metodais bei lyginant gautus duomenis su kitų tiriamųjų ar referentinės DNR sekos duomenimis. Genotipuoti galima ne tik žmogų, bet ir kitus eukariotus, prokariotus bei virusus. Genotipo nustatymas gali būti naudojamas identifikuojant patogenus, kontroliuojant jų plitimą, tiriant individų biologinį identitetą, apibūdinant skirtingas biologinių rūšių populiacijas, t. p. paveldimų ligų diagnostikai ir kitur.
Eukariotų genotipas dažniausiai apibrėžiamas vieno ar kelių genetinių veiksnių atžvilgiu, priklausomai nuo to, kokie jų variantai yra homologinėse chromosomose. Kai organizmas vienoje homologinių chromosomų poroje turi tuos pačius alelinius genetinius veiksnius, jis vadinamas homozigotiniu (homozigota), kai skirtingus – heterozigotiniu (heterozigota). Organizmas, kurio genetinis veiksnys neturi analogo homologinėje chromosomoje, vadinamas hemizigotiniu (hemizigota). Genotipavimui gali būti panaudojami įvairūs žymenys (pvz., VNP, mikrosatelitinės sekos, DNR sekų kopijų skaičiaus pokyčiai, įvairios mutacijos) ir skirtingi tyrimo metodai, tokie kaip polimerazinė grandininė reakcija, DNR fragmentų ilgio nustatymas, restrikcijos fragmentų ilgio polimorfizmo tyrimas, mikrolustai, lyginamoji genomo hibridizacija, naujos kartos DNR sekoskaita ir kiti.
2945