gènų klonãvimas, genų inžinerijos metodai, kuriais izoliuojamas reikiamą geną turintis vektorius (plazmidė arba bakteriofagas). Metodų sudėtingumas priklauso nuo klonavimo tikslų ir klonuojamojo geno sudėtingumo. Jeigu klonuojamas mikroorganizmų genas, mikroorganizmo deoksiribonukleorūgštis (DNR) sukarpoma endonukleazėmis. Gauti DNR fragmentai naudojant fermentą DNR ligazę įterpiami į pasirinktą vektorių, plazmidę arba bakteriofagą ir DNR mišinio įterpiama į bakterijas. Bakterijos, išsėtos ant mitybinio agaro, suformuoja kolonijas. Klonui, turinčiam dominuojantįjį geną, surasti dažniausiai taikomi DNR hibridizacijos, specifinių mutacijų komplementacijos ar imunologiniai metodai. Jeigu klonuojamojo geno nukleotidų seka žinoma, jį galima padauginti polimerazine grandinine reakcija, geno DNR įterpti į vektorių ir jį padauginti bakterijose. Jeigu turima tik klonuojamojo geno informacinė ribonukleorūgštis (mRNR), ji (naudojant atvirkštinę transkriptazę ir kitus fermentus) sintetinama į dvigrandę DNR, o ši įterpiama į pasirinktąjį vektorių. Klonuojant labai didelius eukariotų genus naudojami specialūs vektoriai – kosmidės (iki 52 000 nukleotidų porų) ar bakterijų ir mielių dirbtinės chromosomos (iki 1 mln. nukleotidų porų). Lietuvoje genų klonavimas daugiausia taikomas Vilniaus univeristete, biologinio profilio mokslinio tyrimo institutų laboratorijose, biotechnologijos bendrovėse.
1166