geoakustika

geoakùstika (gr. gē – žemė + akustikos – girdimasis), akustikos šaka, tirianti išilginių ir skersinių tampriųjų bangų (garso, ultragarso, infragarso) sklidimą (atspindį, lūžį, slopimo spartą) Žemės plutoje. Ultragarsas Žemės plutoje sparčiai slopsta, todėl juo tiriami viršutiniai (kelių dešimčių metrų) Žemės plutos sluoksniai. Mažesnio dažnio bangomis galima tirti gilesnius sluoksnius. Pagal tampriųjų bangų intensyvumą ir jų sąveikos su Žemės plutos sluoksniais pobūdį skiriama tiesinė ir netiesinė geoakustika. Daugiausia naudojami tiesinės geoakustikos metodai, netiesinės geoakustikos metodai grindžiami tampriųjų bangų poveikiu terpei, kurioje jos sklinda (pvz., terpės šilumos laidumo keitimu, filtravimo keitimu ir kita). Atliekant geoakustikos tyrimus tampriosios bangos sukuriamos specialiais sprogdinimais, elektrohidrauliniais vibratoriais, pjezoelektriniais, magnetoelektriniais ir kitais garso spinduoliais ir priimamos geofonais žemės paviršiuje, akvatorijų paviršiuje ir dugne, giliuose gręžiniuose ir kasiniuose. Tyrimų duomenys padeda prognozuoti Žemės drebėjimus (seismologija), tirti litosferos sandarą ir savybes, žvalgyti naudingųjų iškasenų telkinius.