geobotãnika (geo… + botanika), mokslas, tiriantis augalijos pasiskirstymą Žemėje, augalų rūšių ir bendrijų savybes bei paplitimą, tų savybių priklausomybę nuo praeities ir dabartinių aplinkos sąlygų. Skirstoma į bendrąją ir specialiąją. Bendroji geobotanika apima floristinę geobotaniką (arba areologiją), istorinę, cenologinę ir ekologinę geobotaniką. Floristinė geobotanika nagrinėja augalų rūšių ir kitų taksonų visumą bei jų geografinio paplitimo ypatumus, istorinė geobotanika – augalų rūšių ir bendrijų paplitimą, susijusį su buvusiais augalinės dangos pokyčiais. Cenologinė geobotanika (fitocenologija) tiria augalų bendrijų įvairovę, struktūrą, pasiskirstymą Žemės paviršiuje, ekologinė geobotanika – augalų ir aplinkos ryšius. Specialioji geobotanika nagrinėja augalijos tipų dėsningumus. Jos skyriai yra miškotyra, pievotyra, pelkėtyra, indikacinė geobotanika ir kita.
Pasaulyje
Geobotanikos terminą 1866 pasiūlė F. Ruprechtas (Rusija) ir A. Grisebachas (Vokietija). Kaip savarankiškas mokslas geobotanika susiklostė 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. Bendrąją geobotanikos teoriją plėtojo J. Paczoskis (Lenkija). Jis pagrindė naują fitosociologijos kryptį. O. Drude (Vokietija) suformavo augalų asociacijos, kaip baigtinio reiškinio, sampratą. H. Gamsas (Šveicarija) pradėjo vartoti fitocenozės, fitocenologijos, sinuzijos terminus. F. E. Clementsas (Jungtinės Amerikos Valstijos) plėtojo dinaminę geobotaniką ir pagrindė klimakso teoriją; G. Negri (Italija), H. A. Gleasonas (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir L. Ramenskis (Rusija) iškėlė augalijos raidos nepertraukiamumo idėjas. E. Aichingeris (Austrija) moksliškai pagrindė augalijos raidos tipus. Augalijos klasifikacijos kryptis formavo A. K. Cajanderis (Suomija), J. Braunas-Blanquet (Prancūzija), E. Rübelis (Šveicarija), R. Tüxenas (Vokietija), G. E. Du Rietzas (Švedija), V. Sukačiovas, A. Šennikovas, V. Sočiava (Rusija). Ekologinės geobotanikos pradininkas J. E. B. Warmingas (Danija) aprašė augalų ekologinius tipus. Šią sritį tyrinėjo A. G. Tansley (Didžioji Britanija), kuris pirmasis pavartojo ekosistemos terminą, H. Ellenbergas, H. Walteris (abu Vokietija). Gradientų analizės ir augalijos ordinacijos metodus plėtojo J. T. Curtisas, R. H. Whittakeris (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), statistinės geobotanikos metodus diegė P. Jaccard’as (Prancūzija), T. A. Sörensenas (Danija), P. Greigas‑Smithas (Didžioji Britanija), V. Vasilevičius (Rusija). Augalų rūšių arealus ir augalinės dangos kartografavimo teorijos pagrindus nustatė H. Meuselis (Vokietija), H. Gaussenas (Prancūzija), A. W. Küchleris (Jungtinės Amerikos Valstijos).
Lietuvoje
Augalijos geobotaniniai tyrimai pradėti 20 a. pradžioje. Pirmasis svarbesnis geobotanikos veikalas – 1902 C. A. Weberio (Vokietija) išleista monografija apie Aukštumalos pelkės augaliją. Geobotaninių tyrimų pagrindinės kryptys, vadovaujant K. Regeliui, suformuotos 20 a. 3–4 dešimtmetyje Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Nuo 20 a. vidurio geobotanikos tyrimai plėtojami Botanikos institute, Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame universitete. Ištirta Lietuvos augalų rūšinė įvairovė (J. Kuprevičius, J. Mowszowiczius, P. Snarskis, V. Galinis, M. Natkevičaitė‑Ivanauskienė, A. Lekavičius, R. Jankevičienė, Ž. M. Lazdauskaitė), nagrinėtos fitochorologijos problemos ir tobulintas Lietuvos botanikos geografinis susiskirstymas (K. Regelis, J. Rauktys, K. Brundza, M. Natkevičaitė‑Ivanauskienė, A. Lekavičius, J. Balevičienė). Tyrimai apibendrinti veikale Lietuvos TSR flora (6 t. 1959–80). Sudarytas Lietuvos augalijos (geobotaninis) žemėlapis (K. Brundza, 1957). Pradėti sistemingi augalų bendrijų įvairovės ir paplitimo tyrimai: pelkių (K. Brundza, E. Purvinas, A. Seibutis), miškų (W. Sławińskis, P. Snarskis, S. Karazija), pievų (K. Regelis, J. Dagys, K. Brundza, M. Natkevičaitė‑Ivanauskienė, A. Bagdonaitė‑Tučienė, B. Lisaitė‑Kizienė, J. Balevičienė), vandens telkinių (I. B. Šarkinienė), smėlynų (A. Kisinas, R. Bandžiulienė), antropogeninių augaviečių (A. Stancevičius, D. Apalia). Remiantis gausia augalijos geobotaninių aprašymų medžiaga sukurta Lietuvos augalijos klasifikacinė sistema ir pradėtas skelbti Lietuvos augalijos aprašymas (Lietuvos augalija. Pievos 1998).
126