Klaudijo Ptolemajo geocentrinės pasaulio sistemos modelis
geocentrnė pasáulio sistemà, iki 16 a. egzistavusi samprata, pagal kurią nejudanti Žemė yra pasaulio (Visatos) centre, o visi dangaus šviesuliai skrieja aplink ją. Šios idėjos buvo išplėtotos senovės Graikijoje, ypač Aristotelio (4 a. pr. Kr.) filosofijoje. Manyta, kad dangaus šviesuliai sudaryti iš tobulos ir nekintančios substancijos – eterio, kad jie gali judėti tik tobula tvarka, t. y. apskritimu ir pastoviu greičiu. Žvaigždės išsidėsčiusios sferoje, kuri žymi pasaulio ribą. Žvaigždės nekeičia tarpusavio padėties, tarp jų klaidžiojantys 7 šviesuliai – Saulė, Mėnulis ir 5 planetos (tiek tada buvo žinoma) – turi savo skaidrias sferas, kurių sukimasis sukelia jų regimąjį judėjimą. Planetų judėjimo žvaigždžių atžvilgiu trajektorijos buvo aiškinamos labai sudėtingais modeliais su daugeliu besisukančių sferų. Klaudijo Ptolemajo veikale Almagestas (apie 140) buvo aprašytas patobulintas geocentrinės pasaulio sistemos modelis, kuris išsilaikė pusantro tūkstantmečio.
Aplink Žemę arčiausiai jos skrieja Mėnulis, toliau Merkurijus, Venera, Saulė, Marsas, Jupiteris ir Saturnas (rikiuoti pagal mažėjantį regimąjį greitį). Planetos skrieja apskritimais – epiciklais, kurių centrai savo ruožtu juda didesniais apskritimais – deferentais (sferų atsisakyta). Žemė yra deferentų viduje. Saulė ir Mėnulis skrieja tiesiog deferentais. Parinis šviesulių judėjimas – tai pasaulio, kaip visumos, sukimasis aplink Žemę. Tuo metu Klaudijo Ptolemajo geometrinis modelis neblogai paaiškino matomą šviesulių judėjimą, bet ilgainiui apskaičiuotos ir išmatuotos planetų padėtys vis labiau skyrėsi. Teko vartoti naujus epiciklus. Pvz., 13 a. Marso judėjimui aprašyti reikėjo jau 22 epiciklų (planeta skrieja aukščiausios eilės epiciklu, jo centras – žemesnės eilės epiciklu ir taip toliau). Geocentrinės pasaulio sistemos modelis tapo pernelyg painus. Geocentrinę pasaulio sistemą pakeitė heliocentrinė pasaulio sistema.
906