geochèmija (geo… + chemija), gamtos mokslų šaka, tirianti Žemės ir jos geosferų cheminę sudėtį, cheminių elementų kilmę, kiekį, egzistavimo formas, sklaidą, koncentravimąsi, pasiskirstymą, įtaką geologiniams procesams, migraciją geosferose. Svarbiausi tikslai: nustatyti cheminių elementų kiekius, pasiskirstymą įvairiose geosferose, uolienose, mineraluose bei kituose geologiniuose kūnuose, nustatyti dėsnius, pagal kuriuos vyksta cheminių elementų migracija, kurti naudingųjų iškasenų paieškų, gamtinės aplinkos užterštumo cheminiais elementais vertinimo pagrindus.
Geochemija daugiausia susijusi su mineralogija, kristalochemija, petrografija, litologija, biologija, fizika, chemija. Svarbesnieji geochemijos skyriai: biogeochemija, izotopų geochemija, hidrogeochemija, geocheminių paieškų metodai (geocheminės paieškos), regioninė geochemija, kraštovaizdžio geochemija. 20 a. pabaigoje kaip atskira disciplina išsiskyrė technogeninė geochemija (tiria cheminių elementų pasiskirstymą gyvenamosios gamtinės aplinkos įvairiuose objektuose, dėl žmonių ūkinės veiklos vykstančius arba jos paspartintus cheminių elementų migracijos procesus). Naudojasi geologijos, mineralogijos, fizikos, chemijos ir kitų mokslų metodais. Geochemijos metodus taiko istorinė geologija (uolienų absoliučiajam amžiui skaičiuoti), paleontologija (buvusių jūrų vandens temperatūrai ir hidrocheminėms sąlygoms nustatyti), dirvotyra, geografija (kraštovaizdžio geochemija), medicina (biogeochemija).
ličio gavyba iš geoterminio vandens (Karlsruhės technologijos institutas, Vokietija)
Istorija
Terminą geochemija pirmąkart pavartojo chemikas C. F. Schönbeinas (Šveicarija) 1838. Daug geochemijai nusipelnė V. M. Goldschmidtas (Norvegija); jis susiejo geochemiją su kristalochemija, sukūrė cheminių elementų paplitimo ir migracijos teorinius pagrindus, cheminių elementų geocheminę klasifikaciją. F. W. Clarke’as nustatė cheminių elementų kiekius Žemės plutoje ir uolienų pagrindiniuose tipuose. V. Vernadskis sukūrė biogeochemijos ir radiogeochemijos pagrindus.
Lietuvoje
Lietuvoje po II pasaulinio karo pradėti (tęsiami iki šiol) požeminio vandens cheminės sudėties (hidrogeocheminiai) tyrimai (ypač požeminio vandens technogeninis užterštumas). Nuo 1956 atliekami radiogeocheminiai tyrimai, kurių rezultatai svarbūs holoceno geochronologijai. Geocheminiai tyrimai daromi nuo 1958; iki 1980 jų rezultatai daugiausia buvo naudojami fanerozojaus įvairių sistemų pjūviams koreliuoti ir sedimentacijos baseinų paleogeografinėms sąlygoms atkurti. Nuo 1975 atliekami požeminio vandens radioizotopiniai tyrimai (radioaktyviosios anglies, tričio ir kitų radioizotopų), kurių svarba padidėjo pastačius Ignalinos atominę elektrinę ir po Černobylio atominės elektrinės avarijos. Nuo 1982 tiriamas gamtinės aplinkos komponentų (upių ir ežerų dugno nuosėdų, dirvožemio, aeracijos zonos grunto) geocheminis užterštumas pavojingais cheminiais elementais. Atliktas Lietuvos teritorijos geocheminis kartografavimas 1:500 000 masteliu ir apskaičiuoti mikroelementų klarkai dirvožemio humusiniame horizonte bei upių dugno nuosėdose. Ištirtas Lietuvos miestų (Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus, Mažeikių, Joniškio, Biržų, Pasvalio, Rokiškio, Kupiškio) grunto paviršinio sluoksnio užterštumas sunkiaisiais metalais. 1996–2003 vykdant valstybinę mokslo programą Litosfera buvo apskaičiuoti visų proterozojaus ir fanerozojaus nuosėdinių uolienų pagrindinių tipų mikroelementų klarkai ir nustatytas jų anomalijų paplitimas.
2961