geochronològija (gr. gē – žemė + chronos – laikas + logos – mokslas), geologijos šaka, tirianti Žemės plutos uolienų susidarymo chronologinę seką ir amžių. Skirstoma į reliatyviąją ir absoliučiąją. Reliatyvioji geochronologija nustato, kurios Žemės plutos uolienos jaunesnės, kurios senesnės (reliatyvusis amžius), bet nenurodo jų susidarymo laiko metais. Absoliučioji, arba branduolinė, geochronologija nustato uolienų absoliutųjį amžių ir reiškia jį laiko vienetais (dažniausiai milijonais metų).
Sluoksniuotų nuosėdinių ir vulkaninių uolienų reliatyvusis amžius nustatomas pagal sluoksniavimosi sekos principą (Steno dėsnį): aukščiau slūgsantis sluoksnis yra jaunesnis už žemiau slūgsantį. Intruzinių ir kitų nesluoksniuotų geologinių kūnų reliatyvusis amžius nustatomas pagal jų padėtį sluoksniuotų geologinių kūnų atžvilgiu. Suskirsčius geologinį pjūvį į sluoksnius ir sluoksnių derinius (stratigrafinius padalinius) pagal reliatyvųjį amžių, sudaroma vietinė stratigrafinė schema. Stambių geologinių regionų mastu sudaromos regioninės stratigrafinės schemos, o viso pasaulio mastu – tarptautinė stratigrafinė skalė. Regioninės schemos ir tarptautinė stratigrafinė skalė sudaromos paleontologiniu metodu (toli viena nuo kitos esančių teritorijų sluoksniai gretinami lyginant suakmenėjusių gyvūnų ir augalų liekanas). Paleontologinį metodą 19 a. pradžioje sukūrė W. Smithas (jis pirmasis įrodė biostratigrafinės koreliacijos principą: vienodos faunos yra vienaamžės).
Absoliučiosios geochronologijos duomenys naudojami prekambro geochronologiniam suskirstymui ir fanerozojaus stratigrafinėms riboms datuoti. Absoliučioji geochronologija remiasi cheminių elementų radioaktyviojo skilimo reiškiniu. Absoliutusis mineralų ir uolienų amžius (metais) nustatomas pagal juose susikaupusių radioaktyviojo skilimo produktų kiekį. Skirtingų radioaktyviųjų cheminių elementų branduoliai išspinduliuoja skirtingas daleles (elektronus, protonus, neutronus, pozitronus, alfa daleles ir kita) ir virsta kitais elementais (šis procesas vyksta pastoviu greičiu). Mineralo amžius metais apskaičiuojamas pagal radioaktyviojo izotopo branduolio pusėjimo trukmę ir radioaktyviojo skilimo produktų (nesiskaidančių atomų) kiekį mineralo kristalinėje gardelėje. Uranas, toris, kalis, radis ir kiti elementai skyla nuo keleto milijardų iki keleto milijonų metų (pvz., bet koks urano 238U kiekis per pusę suskyla per 4,5 mlrd. m., torio 232Th – per 1,39 mlrd. m., kalio 40K – per 1,3 mlrd. m., radžio 226Ra – per 1,6 mln. metų). Šie ilgaamžiai radioaktyvieji elementai dažniausiai ir naudojami uolienų absoliučiajam amžiui nustatyti. Kvartero nuoguloms tirti naudojamas radioaktyviosios anglies 14C, U/Th (urano‑torio), TL (termoliuminescencijos), OSL (optiškai stimuliuotos liuminescencijos), ESR (elektroninio sukamojo rezonanso) ir kiti metodai. Radioaktyviojo skilimo principą absoliučiajai geochronologijai 19 a. pradžioje pritaikė P. Curie ir E. Rutherfordas. 19 a. antroje pusėje buvo nustatyta bendra Žemės plutos sluoksnių susidarymo seka ir sudaryta tarptautinė stratigrafinė skalė. Stratigrafinės skalės padalinius atitinkantys geologiniai laikotarpiai buvo sujungti į vieną geochronologinę skalę.
497