geogrãfija (gr. gē – žemė + graphō – rašau), mokslų sistema, nagrinėjanti geografinėje sferoje vykstančių gamtinių procesų bei visuomenės veiklos erdvinę raišką, ją atspindinčių teritorinių morfostruktūrų, geosistemų, t. p. antropoekosistemų susidarymą ir raidą. Geografija – vienas seniausių tikrovės pažinimo būdų. Geografijos objektas, struktūra ir ryšiai su kitais mokslais visą laiką kito. Antikos laikais geografija buvo glaudžiai susijusi su istorija, astronomija, filosofija, stengėsi atskleisti fizinių, biologinių ir visuomeninių reiškinių regioninius ypatumus ir tarpusavio ryšius. Šiuolaikinė geografija susijusi su visomis aplinką tiriančiomis mokslo šakomis. Geografijos mokslų sistemą sudaro: geografijos teorinis branduolys, pereinamasis gamtinės bei visuomeninės geografijos šakų blokas ir geografinio pažinimo akiratyje esantys fiziniai, biomedicinos, socialiniai bei humanitariniai mokslai. Geografijos teorinis branduolys apima: geografijos metodologiją, arba metageografiją, erdvinių struktūrų tyrimus apimančią kraštovaizdžio geografiją, bendrąją gamtinę geografiją ir bendrąją visuomeninę geografiją. Pereinamąjį bloką sudaro sektorinių mokslo šakų (kartu esančių ir kitų mokslų dalimis) kompleksai; svarbiausi: fizinis geografinis (geomorfologija, geokriologija, glaciologija, klimatologija, hidrografija, okeanografija, pedografija, arba dirvožemių geografija, technografija), biologinis geografinis (biogeografija, antropogeografija, medicininė, arba higieninė, geografija), sociologinis geografinis (gyventojų geografija, socialinė geografija, politinė geografija, ekonominė, arba ūkio, geografija, urbanistinė, arba gyvenviečių, geografija, rekreacinė, arba turizmo, geografija, transporto, arba susisiekimo, geografija, karinė geografija) ir humanitarinis geografinis (kultūros geografija, psichologinė, arba elgesio, geografija, feministinė geografija, paranormalioji geografija, arba noogeografija). Kiekvienoje šių mokslo šakų skiriamos smulkesnės sisteminės geografinio pažinimo kryptys, pvz., hidrografija apima ežerotyrą, arba limnologiją, upėtyrą (potamologiją) ir pelkėtyrą (telmologiją), biogeografija – fitogeografiją, mikogeografiją ir zoogeografiją, ekonominė geografija – energetikos ir pramonės, bioprodukcinio ūkio, prekybos ir paslaugų, finansų geografiją. Geografinio pažinimo sistemos pakraštyje yra genetiškai su geografija susiję paviršines komponentines geosferas tiriantys fiziniai mokslai – litologija, dirvotyra, hidrologija, okeanologija, meteorologija, t. p. geoekologiniai, bioekologiniai, socioekologiniai ir etnoekologiniai aplinkotyros mokslo kompleksai. Geografijos mokslų sistema ir kiekviena geografinė disciplina turi teorinį, istorinį, regioninį ir taikomąjį skyrius, kuriuose tyrimo objektas interpretuojamas apibendrinimo, raidos, pasiskirstymo ir galimo panaudojimo požiūriu; šiems skyriams dažnai suteikiama subdisciplinos (teorinės, istorinės, regioninės ar taikomosios geografijos) reikšmė.
Geografija naudoja sudėtingą kompleksinę metodologiją, kurią sudaro sisteminis požiūris, geografinio pažinimo metodai – stebėjimas, aprašymas, palyginimas, kartografavimas, geografinių informacinių sistemų sudarymas ir iš kitų mokslų perimti tyrimo metodai – fizikinė, cheminė, informacinė, percepcinė ir sisteminė analizė, loginis, matematinis, imitacinis modeliavimas, sociometrija, ekonometrija, kvalimetrija, eksperimentas, distanciniai tyrimai. Principinę geografinę orientaciją gamtos ir visuomenės tyrimams suteikia šie požymiai: objektų ar reiškinių lokalizacijos Žemės paviršiuje nustatymas ir jos teritorinių santykių atskleidimas, visuomenės ir teritorijos ryšių analizė, reiškinių regioninės diferenciacijos atskleidimas.
Istorija
Poreikis pažinti žmones supančią aplinką kilo dar civilizacijos pradžioje. Senovės civilizacijos, susiformavusios Egipte, Indijoje, Kinijoje, Mesopotamijoje, Artimuosiuose Rytuose, Viduržemio jūros regione, plėtojo geografinį pažinimą, nes jo reikėjo praktiniams poreikiams – valstybei valdyti, miestams statyti, ūkiui ir prekybai plėtoti, laivybai, karinei ekspansijai. Geografijos mokslas susiklostė senovės Graikijoje. 3 a. pr. Kr. Eratostenas savo veikale Geografija (Geographika) pirmasis pavartojo geografijos (kaip Žemės aprašymo) terminą; t. p. jis gana tiksliai nustatė Žemės dienovidinio ilgį. Senovės Graikijoje susikūrė antikinės aprašomosios geografijos mokykla. Ją kūrė daugelis didžiųjų graikų mokslininkų – Anaksimandras, Hekatajas, Herodotas, Platonas, Aristotelis, Teofrastas, Hiparchas, Poseidonijas. Geografo ir istoriko Strabono 1 a. pr. Kr. parašyti (ir išlikę iki šiol) Geografijos užrašai (17 t.) išreiškė tų laikų gamtinį, demografinį, politinį bei ūkinį pasaulėvaizdį ir iškėlė natūralaus geografinio rajonavimo poreikį valstybės valdymui. 2 amžiuje Klaudijo Ptolemajo veikale Geografijos vadovas (Geographikē hyphēgēsis 8 t.) pateikti kartografinių projekcijų sudarymo būdai, pasaulio ir jo dalių žemėlapiai bei daugelio vietovių geografinės koordinatės. Viduriniais amžiais antikos geografų sekėjais tapo arabų mokslininkai (Ibn Haukali, al Biruni, al Idrisi, Ibn Chaldunas), Užkaukazės (Ananija Širakaci), Vidurinės Azijos (Avicena, Chorizmi), Kinijos (Beng Siu) mokslininkai. Tuo metu Europoje, įsigalėjus religiniam fundamentalizmui, prasidėjo geografijos sąstingis ir iš dalies nuosmukis, ypač pasireiškęs Žemės plokštùmą bei mistinius elementus propaguojančiuose to meto žemėlapiuose.
13 a. kelionėmis į Mongoliją ir Kiniją (keliautojai Wilhelmas van Rubroekas, Marco Polo, Odorico da Pordenone) prasidėjo didžiųjų kelionių ir geografinių atradimų epocha, kuri savo apogėjų pasiekė 15–16 a. (keliautojai: B. Díazas, Vasco da Gama, P. Á. Cabralis, K. Kolumbas, G. Caboto, G. da Verrazzano, A. Nikitinas, F. Magelanas, A. de Saavedra, Dženg He). Tuo laikotarpiu kito geografinės informacijos poreikiai, aprašomosios geografijos veikaluose (ypač kosmografinio pobūdžio) gausėjo reiškinių atskleidimo elementų; buvo plėtojama kartografija, tikslinami žemėlapiai ir jūrlapiai, sudarinėjami (A. Ortelijus, G. Merkatorius) geografiniai atlasai. Žymiausias šio laikotarpio veikalas – B. Vareniaus Visuotinė geografija (Geographia generalis 1650). Joje pirmą kartą geografija suskirstyta į kelias šakas, sisteminiu principu aiškinami litosferos, hidrosferos bei atmosferos ypatumai ir procesai. 16–18 a. prasidėjo visuomeninės geografijos autonominė raida, iš pradžių kaip komercinė geografija bei aprašomoji statistika. 18–19 a. spartėjo mažiau pažintų Žemės regionų (Australijos ir Okeanijos, Afrikos, Sibiro) tyrimai. Diferencijavosi ir gilėjo gamtinis geografinis pažinimas. Pradėti plėtoti savarankiški Žemės mokslai – geologija, hidrologija, okeanologija, meteorologija, klimatologija, dirvotyra. Žmogaus ir gamtos santykiams atskleisti turėjo įtakos filosofų J. Bodino, N. Carpenterio bei C. de Montesquieu veikaluose suformuluota gamtinio determinizmo idėja (pagal ją žmogaus raida priklausanti nuo aplinkos, pirmiausia nuo klimato), t. p. T. R. Malthuso iškeltas gyventojų skaičiaus ir maisto išteklių didėjimo tempų neatitikimo dėsnis. 18 a. antroje pusėje Ph. Buache’as (Prancūzija) propagavo Žemės paviršiaus skirstymo takoskyriniais baseinais svarbą; A. F. Büschingas (Vokietija) teikė pirmenybę teritorijų skirstymui į politiškai vientisus regionus.
19 a. ir 20 a. pirma pusė – naujosios geografijos laikotarpis; geografijoje įsitvirtino aiškinamoji metodologija, profesinis mokslo statusas. Fundamentalių geografijos veikalų išleido: Vokietijoje – C. Ritteris (Geografija … / Die Erdkunde im Verhältniss zur Natur und zur Geschichte des Menschen 19 t. 1822–59), A. von Humboldtas (Kosmosas / Kosmos 5 t. 1845–62), F. Ratzelis, O. Schlütteris, F. von Richthofenas, S. Passarge, A. Hettneris (Geografija, jos istorija, esmė ir metodai / Die Geographie, ihre Geschichte, ihr Wesen und ihre Methoden 1927), Prancūzijoje – É. Reclus (Visuotinė geografija / Géographie universelle 19 t. 1875–94), P. Vidalis de La Blache’as, J. Brunhes’as (Antropogeografija / La Géographie humaine 1910), E. de Martonne’as, Didžiojoje Britanijoje – H. J. Mackinderis, J. F. Unsteadas, L. D. Stampas, Jungtinėse Amerikos Valstijose – G. P. Marshas, W. M. Davisas, I. Bowmanas, E. Huntingtonas, C. O. Saueris, R. Hartshorne’as, Rusijoje – K. Arsenjevas, P. Semionovas‑Tianšanskis, A. Vojeikovas, D. Anučinas, L. Bergas, Japonijoje – J. Fukudzava, A. Vatanabe. 19 a. didžiausiuose pasaulio universitetuose pradėjo kurtis geografijos katedros, specializuoti geografijos mokslinio tyrimo institutai arba departamentai, valstybių sostinėse (1821 Paryžiuje, 1828 Berlyne, 1830 Londone, 1845 Sankt Peterburge, 1851 Niujorke) – geografų asociacijos ar draugijos. Šios institucijos, t. p. Tarptautinės geografų sąjungos organizuojami geografų kongresai (pirmasis įvyko 1879 Antverpene) daug prisidėjo prie geografijos mokslo plėtotės: organizavo geografijos mokymą, tyrimus, teorines diskusijas, pradėjo leisti geografinius žurnalus. Sparčiai rutuliojosi komponentinės sektorinės geografinio pažinimo šakos, ypač klimatologija, dirvotyra, ekonominė, politinė ir urbanistinė geografija, klostėsi kraštovaizdžio geografijos pagrindai.
Po II pasaulinio karo prasidėjo moderniosios geografijos raidos etapas. Svarbiausi požymiai: sisteminis požiūris, taikomi matematiniai tyrimo metodai, geografija glaudžiai siejama su visuomeninio gyvenimo, ūkio ir planavimo poreikiais, tyrimai ekologizuojami ir humanizuojami. Bandoma ieškoti metageografinių prielaidų, sparčiai diegiamas matematinis modeliavimas, geografinės informacinės sistemos tampa kartografijos pamatu, kuriasi valstybių, regionų ar vietovių planavimui reikalingos taikomosios geografijos tyrimų kryptys, plėtojama ekogeografinė teritorijos analizė, psichologizuojamas gamtinės ir socialinės geografinės aplinkos pažinimas. Geografinius tyrimus atlieka ne tik geografai, bet ir gretimų sričių specialistai – architektai, urbanistai, ekonomistai, sociologai, kultūrologai, geologai, ekologai. Žymieji moderniosios geografijos mokslininkai: W. Bunge’as, P. E. Jamesas, D. Harvey (Jungtinės Amerikos Valstijos), P. Haggettas (Didžioji Britanija), P. Clavalis (Prancūzija), T. Hägerstrandas (Švedija), I. Gerasimovas, V. Preobraženskis, B. Rodomanas (Rusija). Moderniąją geografiją padėjo kurti W. Isardo, E. P. Odumo, K. Lyncho, T. T. Formano (Jungtinės Amerikos Valstijos), V. Vladimirovo, V. Glazyčevo (Rusija), P. Abercrombie (Didžioji Britanija), K. Doksiadžio (Graikija) ir kiti planuotojų bei ekologų moksliniai darbai.
Svarbesni žurnalai: Petermann’s geographische Mitteilungen (Gotha, nuo 1855), Izvestija Vserosijsskogo geografičeskogo obščestva (Sankt Peterburgas, nuo 1865), Annales de géographie (Paryžius, nuo 1891), Geographical Journal (Londonas, nuo 1893), Geographical Review (Niujorkas, nuo 1916), Przegląd Geograficzny (Varšuva, nuo 1918), Geographical Review of Japan (Tokijas, nuo 1925).
Geografija Lietuvoje
Lietuvoje geografijos mokslo pradžia sietina su 17 a. vietos specialistų vykdytais kartografavimo darbais (K. M. Radvilos 1613 sudarytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis). 18–19 a. Vilniaus universitete ir Lietuvos artilerijos karininkų mokykloje buvo dėstomi fizinės bei istorinės politinės geografijos pagrindai, atliekami meteorologiniai stebėjimai (K. Virvičius, J. Sniadeckis, J. Lelewelis, M. Počobutas, L. Stuoka‑Gucevičius). 19 a. pradžioje padaryta 1:21 000 mastelio Lietuvos topografinė nuotrauka. 1832 uždarius Vilniaus universitetą Lietuvos teritorijos geografinis tyrimas kuriam laikui nutrūko. Vėliau šį darbą perėmę Karaliaučiaus, Rygos, Sankt Peterburgo, Tartu ir kitų mokslo centrų tyrėjai (H. Kelleris, E. Römeris, H. Mortensenas) nagrinėjo aplinkos komponentus ir gamtinius išteklius. Geografijos tyrimai pagyvėjo 20 a. 3 dešimtmetyje Vilniaus universitete ir Lietuvos universitete įkūrus Geografijos katedras. Vilniaus universiteto dėstytojai nagrinėjo Vilniaus krašto geomorfologines, klimato, fitogeografines bei socialines sąlygas; S. Wołłosowiczius 1920 išleido bendrosios geografijos veikalą apie Lietuvą ir Baltarusiją. Vytauto Didžiojo universitete buvo sukurti Lietuvos geomorfologijos (M. Kaveckis, Č. Pakuckas, J. Dalinkevičius, V. Viliamas), hidrologijos (S. Kolupaila, K. Bieliukas), klimatologijos (S. Olšauskas, K. Sleževičius, K. Pakštas), biogeografijos (K. Regelis, T. Ivanauskas), politinės geografijos (K. Pakštas, S. Tarvydas) pagrindai, pradėti kraštovaizdžio struktūros raidos tyrimai (P. Matulionis). Mokyklinę geografiją plėtojo A. Vireliūnas, P. Šinkūnas, S. Tarvydas, kiti mokyklinių vadovėlių bei žemėlapių autoriai. Sovietų okupacijos metais geografijos plėtra buvo susijusi su Vilniaus universiteto bei Vilniaus pedagoginio instituto Geografijos katedrų, Geologijos ir geografijos instituto (1945–63), Lietuvos Mokslų akademijos Geografijos skyriaus (1963–90), specializuotų valstybinių tarnybų, ekonomikos bei projektavimo institutų veikla. Buvo plėtojama geomorfologija (A. Basalykas, V. Gudelis, Č. Kudaba, A. Mikalauskas, V. Dvareckas), hidrologija (K. Bieliukas, V. Chomskis, A. Macevičius, A. Barysas, B. Gailiušis, K. Kilkus), taikomoji klimatologija (K. Kaušyla, V. V. Ščemeliovas, A. Griciūtė), krantotyra (V. Gudelis, V. Kirlys, G. Žilinskas, R. Žaromskis), kraštovaizdžio geografija (S. Tarvydas, A. Basalykas, G. Pauliukevičius, D. Galvydytė, A. Račinskas, P. Kavaliauskas), gyventojų ir gyvenviečių geografija (S. Tarvydas, A. Stanaitis, S. Vaitekūnas, P. Gaučas), ekonominė geografija (V. Januškevičius, J. Kunčina, V. Lastas, J. Zagorskis), kraštotvarkos ir aplinkosaugos geografiniai pagrindai (A. Basalykas, Č. Kudaba, V. Maldžiūnas, P. Kavaliauskas, G. Pauliukevičius, A. Tiknius). 1981 išleistas Lietuvos TSR atlasas. Prie geografinio pažinimo plėtojimo prisidėjo gretimų sričių specialistai – S. Stulginskis, K. Šešelgis, K. Meškauskas, V. Mališauskas, A. Končius, P. Aleknavičius, G. Daniulaitis, J. Bučas, P. Juškevičius, M. Natkevičaitė‑Ivanauskienė, J. Balevičienė, R. Kazlauskas, R. Pakalnis, A. Gaigalas.
Atkūrus nepriklausomybę 1990 buvo įsteigtas Geografijos institutas (2002 sujungtas su valstybiniu Geologijos institutu ir perorganizuotas į Geologijos ir geografijos institutą). Vilniaus universitete sukurtas Kartografijos centras, Klaipėdos universitete – Socialinės geografijos ir Geofizinių mokslų katedros. Greta Lietuvos geografijai tradicinių geomorfologinių, hidrologinių, krantotyros, demografinių, ekonominių ir kraštovaizdžio tyrimų ėmė intensyvėti klimatologinė, dirvotyros, okeanografinė, kartografinė, politinė, kultūrinė, rekreacinė ir urbanistinė geografinio pažinimo kryptys. Plėtojama regioninė analizė, taikomieji teritorijos tyrimai, mokyklinė geografija. Pradėtas rengti naujas Lietuvos nacionalinis atlasas. Atliekami valstybiniai Lietuvos teritorijos kartografavimo darbai. Geografinių tyrimų rezultatai spausdinami tęstiniuose leidiniuose Geografija ir geologija (1961–78, nuo 1978 Geografija), Geografijos metraštis (nuo 1958) ir Baltica (nuo 1963), įvairiuose monografinio pobūdžio leidiniuose, teminiuose straipsnių rinkiniuose. Rengiami nacionaliniai geografų kongresai.
321