geogrãfija Lietuvojè
Aprašomosios geografijos žinių apie Lietuvos teritoriją turėjo senovės graikai. Viduramžiais žinias apie Lietuvą platino Europos riteriai, kariaujantys su baltais. Nuo 15 a. geografijos žinių apie Lietuvą pagausėjo įvairių keliautojų aprašymuose. Lenkų istorikas J. Długoszas Lenkijos kronikos (Garbingosios Lenkijos karalystės metraščiai, arba Kronikos / Annales, seu Cronicae incliti Regni Poloniae 1455–80) įvade pateikė pirmą Lietuvos geografijos aprašymą. Pagausėjo žinių įvairiuose kartografijos rinkiniuose. Vienas pirmųjų Lietuvos kartografijos vaizdų yra Mikalojaus Kuziečio Vidurio Europos žemėlapyje (Sarmatia terra in Evropa 1491). 16 a. Lietuvos kartografijos vaizdą pateikė B. Wapowskis (1526), G. Gastaldi (1568), A. Pograbka (1570), W. Grodeckis (1574), M. Strubiczius (1589), G. Merkatorius (1595). Geografijos mokslo pradžia sietina su vietos specialistų vykdytais kartografavimo darbais. 1613 išleistas K. M. Radvilos ir T. Makowskio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis su nedidele geografijos apybraiža. 1721 Sandomiere išleistas G. Rzączyńskio veikalas Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gamtos įdomybių istorija (lotynų kalba).
Geografijos kaip mokomosios disciplinos užuomazgų buvo Vilniaus universitete (VU). Nuo 1580 jame geografija buvo dėstoma kaip pagalbinė istorijos disciplina. 17 a. VU pradėta dėstyti geografijai artimos disciplinos: astronomija ir geodezija (dėstė A. Milewskis, O. Krügeris, J. Rudamina-Dusetiškis), eksperimentinė fizika, chemija ir mechanika (J. Chevalier). 18 a. viduryje imti skaityti bendrosios ir fizinės geografijos kursai (K. Wyrwiczius). 1753 įkurta VU astronomijos observatorija (steigėjas ir pirmasis vadovas T. Žebrauskas). Joje sukaupti stebėjimų duomenys padėjo patikslinti Lietuvos gyvenviečių geografines koordinates, tiksliau kartografuoti šalies teritoriją. 18 a. viduryje išleisti pirmieji geografijos vadovėliai (K. Holowkos Compendium geographiae 1743, F. Paprockio Europa – pati pirmoji pasaulio dalis / Europa z części świata najprzedniejsza 1754, K. Wyrwicziaus Šiuolaikinė geografija / Geografia czasow teraznieyszych 1768, Šiuolaikinė visuotinė geografija / Geografia powszechna czasow teraznieyszych 1773), kuriuose išdėstyti ir kartografijos pagrindai. Po 1764 studijų reformos geografijos dėstymas pagerėjo, buvo dėstoma fizinė, ekonominė, politinė geografija, antropogeografija, žemėtyra. 19 a. pradžioje VU dalis geografijos buvo dėstoma kartu su fizika, dalis – su istorija. 1826 įkūrus Geodezijos katedrą pradėti krašto topografavimo darbai (J. Chodzka, M. Hłuszniewiczius, P. Sławińskis). Prie geografijos populiarinimo daug prisidėjo J. Sniadeckis, parašęs pirmąjį bendrosios geografijos vadovėlį Geografija, arba Matematinis ir fizinis Žemės aprašymas (Geografia, czyli Opisanie matematyczne i fizyczne Ziemi 1804). 19 a. pirmoje pusėje atlikta gamtinis šalies rajonavimas (I. Domeika) ir istorinės politinės raidos analizė (J. Lelewelio Geografijos ir atradimų istorija / Historia geografii i odkryć 1814; Senovės tyrimai geografiniu požiūriu / Badania starożytności we względzie geografii 1818).
Nuo 19 a. iki 20 a. pradžios geografija buvo traktuojama kaip įvairių šakinių geografijos sferos komponentus nagrinėjančių mokslų junginys. Geografiniai tyrimai buvo glaudžiai susiję su geofizikos (meteorologijos, hidrologijos), geologijos tyrimais. 20 a. pirmoje pusėje prasidėjo geografijos skaidymasis į sistemines specializuotas kryptis, ėmė formuotis geomorfologija, hidrologija, klimatologija, politinė geografija, mokyklinė geografija, kartografija. 20 a. antroje pusėje sparčiai plėtojosi gamtinės geografijos šakos. Stiprėjo taikomasis požiūris į gamtinės aplinkos tyrimus. Pradėti kurti taikomosios geografijos metodiniai pagrindai. Ėmė formuotis Lietuvos kraštovaizdžio geografija. Susiformavo kraštovaizdžio morfologinio ir ekologinio pažinimo kryptys, jo taikomųjų kraštotvarkos tyrimų metodologija. Plėtojama edukacinė geografija.
Geografijos tyrimų rezultatai skelbiami tęstiniuose leidiniuose Geografija (nuo 1961), Geografinis metraštis (nuo 1958), Baltica (nuo 1963), Geodezija ir kartografija (nuo 1997), mokslo įstaigų ir žinybų leidiniuose, straipsnių rinkiniuose, monografijose, kituose šalių leidiniuose. Nuo 1957 veikia Lietuvos geografų draugija.
P. Šinkūno geografijos vadovėlis Lietuva (1936)
2341
Gamtinė geografija
Lietuvoje gamtinės geografijos teorinius pagrindus sukūrė J. Sniadeckis, parašęs vadovėlį Geografija, arba Matematinis ir fizinis Žemės aprašymas (Geografia, czyli Opisanie matematyczne i fizyczne Ziemi 1804). 19 a. Lietuvos gamtos sąlygas ir išteklius tyrė Karaliaučiaus, Varšuvos, Rygos, Peterburgo, Tartu, kitų mokslo centrų gamtininkai. Šie tyrėjai nagrinėjo tik kurį nors vieną geografinės aplinkos komponentą, nesintetindami faktų. Tirtas reljefas (A. Missuna Baltarusijos ir Lietuvos krašto ledyninių nuogulų tyrimo duomenys 1903, rusų kalba), upės, paviršiaus nuogulos (J. Siemiradzkis), dirvožemiai (W. Czasławskis). Išleista populiarių krašto geografinės aplinkos aprašymų (K. Tiškevičius, V. Sirokomlė, A. H. Kirkoras). Tyrimai išsiplėtė nuo 20 a. 3 dešimtmečio, kai Vilniuje Stepono Batoro universitete ir Kaune Lietuvos universitete (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) buvo įsteigtos geografijos katedros. Jų darbuotojai nagrinėjo hidrologijos, klimatologijos, geomorfologijos, fitogeografijos problemas. 20 a. 3–4 dešimtmetyje Lietuvos paviršių ir paviršines nuogulas tyrė J. Dalinkevičius, Č. Pakuckas, V. Viliamas (Vytauto Didžiojo universitetas), S. Wołłosowiczius (VU), klimatą – K. Jantzenas, S. Olšauskas, K. Pakštas, K. Sleževičius, žemės magnetizmą – K. Sleževičius, vidaus vandenis – K. Bieliukas, S. Kolupaila (Vytauto Didžiojo universitetas), M. Limanowskis (VU), dirvožemius – V. Ruokis, B. Baginskas, augaliją – K. Regelis, gyvūniją – T. Ivanauskas, kraštovaizdį – P. Matulionis, edukacinės geografijos problemas – P. Šinkūnas, S. Tarvydas, A. Vireliūnas. Organizuoti geografinės aplinkos stebėjimų darbai, Kaune įsteigta Hidrometrinė partija, Centrinis meteorologijos biuras. Klaipėdoje įkurtas Mokytojų institutas rengė geografijos mokytojus.
20 a. antroje pusėje Lietuvos gamtinę aplinką ir išteklius tyrė Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institutas, Lietuvos energetikos institutas, VU, Vilniaus Pedagoginio instituto ir Kauno universito geografijos katedros, t. p. Hidrometeorologijos tarnyba, Žemėtvarkos institutas, kitos organizacijos. Susikūrė ir plėtojamos šios gamtinės geografijos kryptys: geomorfologija (mokslo darbų paskelbė A. Basalykas, D. Bauža, A. Česnulevičius, V. Dvareckas, A. Garunkštis, V. Gudelis, Č. Kudaba, A. Mikalauskas, A. Račinskas, K. Švedas), hidrologija (A. Barysas, K. Bieliukas, J. Burneikis, V. Chomskis, B. Gailiušis, K. Kilkus, J. Kriaučiūnienė, M. Lasinskas, A. Macevičius, G. Pauliukevičius, J. Taminskas, B. Tilickis, G. Valiuškevičius), klimatologija ir meteorologija (A. Bukantis, A. Griciūtė, K. Kaušyla, B. Kavaliauskas, P. Korkutis, V. Matulevičienė, M. Mikalajūnas, E. Rimkus, K. Sleževičius, G. Stankūnavičius, V. Ščemeliovas), krantotyra (L. Ž. Gelumbauskaitė, V. Gudelis, Z. Janukonis, V. Kirlys, R. Povilanskas, R. Stauskaitė, R. Žaromskis, G. Žilinskas), kraštovaizdžio geografija (A. Basalykas, D. Galvydytė, M. Jankauskaitė, P. Kavaliauskas, F. Kavoliūtė, R. Krupickas, J. Milius, G. Pauliukevičius, R. Prapiestienė, S. Tarvydas, A. Tiknius, D. Veteikis), dirvožemių geografija (I. Baužienė, A. Dilys, M. Eidukevičienė, D. Galvydytė), biogeografija (M. Grigelytė, J. Kavaliauskienė, R. Kunskas, R. Šimanauskienė, J. Tamošaitis), eolodinamika (V. Gudelis, V. Minkevičius, R. Morkūnaitė, S. Paškauskas), jūrotyra (A. Galkus, S. Gulbinskas, K. Jokšas, R. Stakėnienė, E. Trimonis).
Gamtinės geografijos tyrimų rezultatai apibendrinti kolektyviniame veikale Lietuvos TSR fizinė geografija (tomas 1, 1958, LSSR valstybinė premija 1959), kuriame, be aplinkos komponentų nagrinėjimo, yra ir integruojančių skyrių, ir A. Basalyko knygoje Lietuvos TSR fizinė geografija (tomas 2, 1965). Kiti svarbesnieji gamtinės geografijos veikalai: V. Gudelio Baltijos jūra (1960), Pabaltijo reljefas ir kvartero dariniai (1973), autorių kolektyvo veikalas Lietuvos TSR dirvožemiai (1965), V. Chomskio Mažų ežerų dinamika ir termika (1969), A. Garunkščio Lietuvos ežerų sedimentaciniai procesai (1975), A. Basalyko Lietuvos TSR kraštovaizdis (1977), autorių kolektyvo veikalas Kuršių marios (2 tomai 1978), Č. Kudabos Lietuvos aukštumos (1983), A. Mikalausko Lietuvos fliuvioglacialinės lygumos (1985, rusų kalba), K. Kilkaus LTSR ežerų morfometrija (1982), LTSR ežerų optika ir termika (1985), Lietuvos ežerų hidrologija (1989), Lietuvos vandenų geografija (1998), G. Pauliukevičiaus Lietuvos miškų apsauginių savybių įvertinimas ir panaudojimas (1990, rusų kalba), autorių kolektyvo Lietuvos landšaftų struktūrinės, dinaminės ir funkcinės savybės (1993, anglų kalba), Landšaftotyra (1993), V. Gudelio Lietuvos įjūris ir pajūris (1998), autorių kolektyvo Kuršių marių ir Baltijos jūros aplinkos būklė (1998), R. Baubino ir J. Taminsko Karinė gamtonauda Lietuvoje sovietmečiu: Ekologinės pasekmės (1998), A. Česnulevičiaus Lietuvos reljefas: morfografiniai ir morfometriniai aspektai (1999), K. Kilkaus Dimiktinių ežerų terminės struktūros (2000), kolektyvinė monografija Lietuvos dirvožemiai (2001), P. A. Mažeikos Baltijos jūros hidrodinamika (2001), G. Žilinsko, D. Jarmalavičiaus, V. Minkevičiaus Eoliniai procesai jūros krante (2001), Jūrinių tyrimų centro monografija Baltijos jūros aplinkos būklė (2003). Moksliniai straipsniai skelbiami Geografijos metraštyje ir žurnale Geografija.
2341
Geomorfologija
Lietuvos paviršiaus reljefo tyrimų laikotarpis susideda iš kelių dalių. Pirmasis – paviršiaus aprašomasis laikotarpis – apėmė 17–18 a., kai vykdant gamtinės aplinkos tyrimus buvo kaupiama ir pateikiama fragmentiška aprašomojo pobūdžio informacija apie Lietuvos reljefą. Ddžiosios morfografinės reljefo formos 18 a. antroje pusėje minimos J. B. Fischerio, A. Bischingo moksliniuose darbuose. Gelmių aprašomasis laikotarpis prasidėjo 19 a. pirmoje pusėje. Buvo renkami duomenys apie Lietuvos gelmių sandarą, išskiriamos geologinės struktūros. Informacija nenuosekli, fragmentiška, nors remiasi konkrečių duomenų analize. Pirmieji tyrinėtojai: VU prof. E. K. Eichvaldas (Lietuvos, Voluinės ir Podolės gamtos istorijos bruožai / Naturhistorische Skizze von Lithauen, Volynien und Podolien 1830), Lietuvoje kurį laiką gyvenęs prancūzų geologas F. Dubois de Monpereux (Geognostinės pastabos apie Lietuvą / Geognostische Bemerkungen über Lithauen 1830), Tartu universiteto prof. C. Grewingkas (Livonijos, Kuršo ir gretimų sričių geologija / Geologie von Liv- und Kurland mit Inbegriff einiger angrenzendlen Gebiete 1861) ir I. Domeika, kuris pirmasis suskirstė paviršių į tam tikrus reljefo tipus ir atliko jų morfografinę analizę.
19 a. pabaigos–20 a. pradžios laikotarpiu susiformavo glacigeninis požiūris į Lietuvos paviršiaus kilmę. Šias idėjas pirmasis pagrindė A. Giedraitis veikale Vilniaus, Gardino, Minsko, Voluinės gubernijų ir Lenkijos Karalystės šiaurinės dalies geologiniai tyrimai (1895, rusų kalba), išskyręs glacigeninius kompleksus: ledyno pakraščio aukštumas, zandrines, dugninės morenos ir limnoglacialines lygumas. Rytų Lietuvoje geomorfologinius tyrimus atliko A. Missuna (Lietuvos krašto galinių morenų tyrimo duomenys 1899, Baltarusijos ir Lietuvos krašto ledyninių nuogulų tyrimo duomenys 1903, abu rusų kalba); detalizavo reljefo mezoformas, genetiškai aiškino jų susidarymą, išskyrė įvairaus amžiaus reljefo bruožus. 20 a. pradžioje atlikti ir pirmieji struktūriniai geomorfologiniai tyrimai. L. Sawickis (Niemen, jako klucz do zrozumienia genezy niżu północnego i jego sieci hydrograficznej 1909) nagrinėjo Baltijos aukštumų iškilimo ir Nemuno baseino upių įsirėžimo ryšį su epeirogeniniais judesiais. D. ir N. Sobolevų moksliniame straipsnyje Ledyninių nuogulų Vilniaus apylinkėse klausimu (1912, rusų kalba) evoliuciškai traktuojamas Vilniaus apylinkių reljefas.
20 a. pirmoje pusėje pradėta taikyti naujus tyrimų metodus (sudaromi stambaus mastelio topografiniai žemėlapiai, aerofotografijos), kurti valstybines geografines, geologines, topografines institucijas. Tyrimų duomenys skelbti vokiečių leidiniuose (pvz., M. Friederichseno Landschaften und Städte Polens und Lithauens 1918, H. Hesso von Wichdorfto Die Geologie der Kurischen Nehrung 1919, H. Mortenseno Beiträge zur Entwicklung der glacialen Morphologie Lithauens 1924). Vilniaus Stepono Batoro universitete įsteigtos 2 katedros – Fizinės geografijos ir Geologijos, kurių darbuotojai vykdė Rytų Lietuvos reljefo tyrimus; geomorfologijos straipsnių (lenkų kalba) paskelbė S. Wołłosowiczius, M. Limanowskis, B. Rydziewskis, J. Kondrackis. Lietuvos universiteto (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) prof. J. Dalinkevičius pirmasis bandė nustatyti to meto Lietuvos reljefo formų kilmę, jas klasifikuoti (Lietuvos reljefo formos ir jų kilmė 1935). Baltijos aukštumų reljefą tyrė Č. Pakuckas (Pietinės Lietuvos reljefo glacialiniai elementai 1934, Galinių morenų kryptis rytinės Lietuvos aukštumose ir tų aukštumų kilmė 1936, Vilniaus krašto pleistoceno klausimais 1940). Jis pirmasis parengė genetinę ledyninio reljefo formų klasifikaciją, aprašė stambesnes mezoformas, sudarė Pietų ir Rytų Lietuvos glaciomorfologines schemas; sugretino Lietuvos pietryčių ir Lenkijos šiaurės rytų galines morenas, išskyrė 3 apledėjimus ir paskutinio apledėjimo 5 deglaciacijos fazes. Reljefui tirti buvo naudojami aerofotografijos, geomagnetinių nuotraukų, dar negausių gręžinių duomenys. Sudaryti pirmieji apžvalginiai Lietuvos reljefo žemėlapiai – P. Matulionio (1924) ir A. Vireliūno (1930), pereita prie reljefo morfogenetinės analizės ir grafinio modeliavimo.
20 a. 6 dešimtmetyje prasidėjo modernusis reljefo tyrimų laikotarpis. Paskelbti pirmieji A. Basalyko, V. Čepulytės, V. Gudelio, S. Tarvydo straipsniai apie Lietuvos reljefą. Išleistas svarbus apibendrinamasis autorių kolektyvo veikalas Lietuvos TSR fizinė geografija (tomas 1 1958), kuriame susintetinta ir kritiškai įvertinta visa to meto informacija apie Lietuvos reljefo kilmę, jo formas ir raidą. A. Basalykas jame suskirstė reljefą į genetinius tipus, S. Tarvydas – į geografinius rajonus, V. Gudelis aprašė paleogeografinę reljefo raidą. Šis veikalas paskatino tolesnius genetiškai diferencijuotus reljefo tyrimus. 7–8 dešimtmetyje išsirutuliojo keletas geomorfologijos krypčių (turinčių apibrėžtus tyrimo objektus ir tyrimų metodiką): struktūrinė geomorfologija, arba gelmių ir paviršiaus ryšio tyrimai, glacigeninio reljefo, fliuvioglacialinio reljefo, limnoglacialinių baseinų, fliuvialinio, eolinio, erozinio, litoralinio, karstinio, organogeninio reljefo tyrimai.
Struktūrinės geomorfologijos pirmieji tyrimai atlikti dar 20 a. pradžioje (W. Karolewicziaus Paleogenas buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės žemėse / Paleogen na ziemiach byłego Wielkiego Księstwa Litewskiego 1928). Vėliau juos tobulino A. Basalykas (Lietuvos upės 1956), V. Gudelis (Pabaltijo reljefas ir kvartero nuogulos 1973, rusų kalba), A. Šliaupa (Neotektoninė Lietuvos ir kaimyninių teritorijų struktūra 2001, rusų kalba), šis pirmasis geologinėms struktūroms nustatyti ledyninės kilmės reljefe pritaikė efektyvų morfometrinės analizės metodą.
Glacigeninio reljefo tyrimus plėtojo V. Čepulytė (Lietuvos žemės paviršius 1957, Lietuvos SSR geomorfologinis žemėlapis 1957, rusų kalba, Lietuvos geomorfologiniai rajonai ir jų geologinė raida 1958), A. Basalykas (Lietuvos paviršiaus reljefas 1958, Lietuvos TSR fizinė geografija tomas 2 1965, Lietuvos TSR kraštovaizdis 1977), P. Vaitiekūnas (Valdajaus ledynmečio maksimalios Bologojės stadijos ledyno pakraščio darinių ruožas 1965, rusų kalba), A. Gaigalas (Pagrindinių morenų struktūra, tekstūra ir genetinė įvairovė 1971), Č. Kudaba (Lietuvos aukštumos 1983, 22006), V. Baltrūnas (Pleistoceno stratigrafija ir koreliacija 1995). V. Čepulytė sudarė pirmąjį smulkaus mastelio Lietuvos geomorfologinį žemėlapį (1953). A. Basalykas atliko geomorfologinį Lietuvos teritorijos rajonavimą (žemėlapiai – Lietuvos TSR atlase 1981). A. Gaigalas, remdamasis morenų petrografine sudėtimi, išskyrė glacigeninio reljefo įvairaus amžiaus stadijų ir fazių ribas. A. Česnulevičius įvertino paviršiaus formų morfografinę sandarą ir jų morfometrinius rodiklius (Lietuvos reljefas: morfografiniai ir morfometriniai aspektai 1999).
Fliuvioglacialinis reljefas išsamiau pradėtas tirti 7 dešimtmetyje (L. Mico Senieji kvartero periodo ir Nemuno baseino senslėniai Lietuvos TSR 1974, rusų kalba). Ypač išsamiai išnagrinėtas gausiuose A. Mikalausko mokslo darbuose ir jo monografijoje Lietuvos fliuvioglacialinės lygumos (1985, rusų kalba). Fliuvioglacialinių nuogulų sedimentaciją nagrinėjo A. Jurgaitis.
Limnoglacialinių baseinų geomorfologinę sandarą tyrė V. Mikaila (Juostuotųjų molių struktūra ir tekstūra bei jų ryšys su tirpstančiu ledynu 1970, rusų kalba), V. Klimavičienė (Žemaičių aukštumos limnoglacialiniai dariniai 1979, rusų kalba), E. Gentvilas ir V. Minkevičius (Moreninio reljefo performavimas limnoglacialinių baseinų pakrantės zonoje 1986, rusų kalba). Glacigeninės kilmės ežerų dubenis ištyrė A. Garunkštis (monografija Sedimentaciniai procesai Lietuvos ežeruose 1975, rusų kalba).
Fliuvialinį reljefą tyrė A. Basalykas, V. Dvareckas (Vėlyvojo ledynmečio ir holoceno Lietuvos upių slėnių raida / The Development of the Lituanian River Valleys in Late Glacial and Holocene 1993), L. Micas, M. Beconis (Žemaičių aukštumos upių tinklo raida ir šiuolaikiniai geomorfologiniai procesai 1979, rusų kalba). Išleista autorių kolektyvų veikalų: Neries slėnio geodinaminiai procesai (1982), Geodinaminiai procesai Neries vidurupio slėnyje (1992).
Eolinį reljefą pajūryje (pajūrio kopas) tyrė V. Gudelis (Lietuvos geografinės aplinkos raida geologinėje praeityje 1958, Lietuvos įjūris ir pajūris 1998), V. Minkevičius (Baltijos pakrantės eolinis reljefas 1982), E. Michaliukaitė (Kuršių nerijos krantų ir kopų dinamika per pastaruosius 100 metų 1967), D. Mardosienė (Kuršių nerijos aukštųjų kopų dinamikos analizė 1988), R. Morkūnaitė ir A. Česnulevičius (Kuršių nerijos Pagrindinio kopagūbrio pustomojo ruožo pakitimai 1999–2003 / Changes in Blowout Segments of the Main Ridge in the Curonian Spit in 1999–2003 2005). Išleistas G. Žilinsko, D. Jarmalavičiaus ir V. Minkevičiaus veikalas Eoliniai procesai jūros krante (2001). Žemyninių kopų reljefą nagrinėjo H. Kristapavičius (Morfologinė ir morfometrinė Druskininkų–Merkinės ruožo kontinentinių mažųjų kopų charakteristika 1961), V. Gudelis, R. Vaitonienė (Dabartiniai geomorfologiniai procesai senųjų žemyninių kopų reljefe 1974).
Erozinį reljefą nagrinėjo A. Basalykas (Elementarieji geodinaminiai procesai Lietuvos TSR teritorijoje 1982), K. Švedas (Medininkų aukštumos raida vėlyvajame pleistocene 2001).
Litoralinio reljefo tyrimų pradininkas V. Gudelis parašė mokslo veikalų apie Baltijos jūros krantus (Morfogenetiniai Baltijos jūros krantų tipai 1967, rusų kalba, Neotektoniniai Žemės plutos judesiai Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje 1982). Apibendrintų tyrimų duomenų paskelbė L. Lukoševičius (Vėlyvojo ledynmečio ir poledynmečio subakvaliniai senųjų krantų dariniai Baltijos jūros pietrytiniame sektoriuje 1974), Z. Janukonis (Pietrytinės Baltijos jūros kranto zonos sandara, reljefas bei litomorfodinamika 1994), R. Povilanskas (Kuršių nerijos kraštovaizdžio tvarkymas / Landscape Management on the Curonian Spit 2004), V. Kirlys. Krantodaros procesai, nuogulų struktūra ir tekstūra apibūdinti J. Dolotovo, V. Kirlio ir R. Žaromskio veikale Pakrantinių nuosėdinių darinių diferenciacija ir sluoksniuotumas (1982, rusų kalba). Baltijos jūros dugno reljefą tyrė L. Ž. Gelumbauskaitė (Baltijos jūros geomorfologinis žemėlapis 1993).
Karstinį reljefą tyrė V. Narbutas, A. Linčius, V. Marcinkevičius; tyrimų rezultatai apibendrinti monografijoje Devono uolienų karstas ir aplinkosaugos problemos Šiaurės Lietuvoje (2001). Tiriama Šiaurės Lietuvos karstinio regiono hidrologinės sąlygos ir paviršinės karstinės formos.
Organogeninio reljefo tyrimai vykdomi technologine, geobotanine, paleotelmologine ir gamtosaugine kryptimis. Organogeninio reljefo kilmės problemas nagrinėjo J. Tamošaitis (Lietuvos SSR pelkių duburių genetinė klasifikacija 1964, rusų kalba), pelkių raidą – R. Kunskas (Ežerų ir pelkių ekosistemų raida 2005).
Tiriami šiuolaikiniai geomorfologiniai procesai – eroziniai ir defliaciniai (A. Račinsko monografija Dirvožemio erozija 1991, O. Visockio Dirvožemių erozija 1972, A. Pajarskaitės Dirvų erozija ir eroduotų dirvožemių paplitimas Lietuvos SSR 1965, rusų kalba).
Svarbių mokslo darbų apie reljefo įtaką geosistemų funkcionavimui parašė G. Pauliukevičius ir I. Grabauskienė (Gamtinių sistemų atsparumo antropogeniniam poveikiui vertinimo metodika 1989, rusų kalba).
Geomorfologinio kartografavimo darbai atliekami nuo 20 a. 6 dešimtmečio. Sudaryti visos Lietuvos stambaus mastelio (1:50 000) ir topografinio apžvalginio mastelio (R. Guobytės Lietuvos geomorfologinis žemėlapis 2001) geomorfologiniai žemėlapiai. Keletas originalių apžvalginio mastelio žemėlapių (egzogeninių procesų, geodinaminio rajonavimo, litomorfogenetinio rajonavimo) sudaryta vykdant valstybinę mokslo programą Litosfera.
2341
Geografijos metraštis (2002)
abrazinio kranto tyrimai
moreninio reljefo tyrimai
Visuomeninė geografija
Lietuvoje visuomenės geografijos pažinimo pradžia sietina su Vilniaus universitetu (VU). Pirminiame Lietuvos visuomeninės geografijos raidos etape (16 a. vidurys–20 a. pradžia) nebuvo atliekami tiksliniai moksliniai geografiniai visuomenės tyrimai, bet jos pažinimo elementų buvo geografijos vadovėliuose ir kituose veikaluose (K. Wyrwiczius, D. Radvila). K. Wyrwiczius Šiuolaikinėje geografijoje (Geografia czasów teraznieyszych 1768) kėlė krašto ūkio tyrimų svarbą. Vyravo aprašomojo pobūdžio informacija apie valstybes, kraštus ir gyventojus. 19 a. plėtoti statistiniai Lietuvos vietovių aprašymai, skirti teritorijos administravimo reikmėms, atskleidė kai kuriuos teritorinius to meto visuomenės skirtumus. Svarbiausi buvo gyventojų ir ūkių surašymai (apskaita): 1528, 1789, 1790, 1897. Sociogeografinių žinių buvo 20 a. pirmoje pusėje Vilniaus Stepono Batoro universiteto rengtuose regionų aprašymuose.
Mokslinis visuomenės geografijos pažinimo laikotarpis Lietuvoje prasidėjo 20 a. 3 dešimtmetyje ir sietinas su Lietuvos universiteto (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) veikla; 1926 jame įsteigta Geografijos ir antropologijos katedra. K. Pakšto iniciatyva išplėtoti geopolitikos ir su ja susiję tyrimai: nagrinėti valstybių politinės geografinės padėties, demografinio talpumo, emigracijos ir kolonizacijos klausimai (K. Pakštas Baltijos respublikų politinė geografija 1929). Mokyklinę visuomeninę geografiją plėtojo A. Vireliūnas, P. Šinkūnas, S. Tarvydas, kiti mokyklinių vadovėlių ir žemėlapių autoriai.
Po II pasaulinio karo visuomeninės geografijos tyrimų tematiką lėmė ūkio atkūrimo poreikis, todėl ekonominės geografijos požiūriu daugiausia tyrinėti gamtos ištekliai. 20 a. 6 dešimtmetyje prasidėjus sovietinei Lietuvos industrializacijai ir rajoninio planavimo etapui prireikė daug geografinių žinių apie darbo jėgos išteklius, teritorinius ūkio veiklos ir gyventojų ryšius. Tai paskatino gyventojų ir gyvenviečių geografijos plėtrą; mokslinių darbų paskelbė P. Adlys, V. Maldžiūnas, A. Stanaitis, S. Tarvydas, S. Vaitekūnas (knyga Lietuvos kaimo gyventojai ir gyvenvietės 1980, su V. Rupu), J. Zagorskis. Buvo atliekami ir tam tikrų ūkio šakų – pramonės, žemės ūkio, transporto, aptarnavimo, ir regioniniai ekonomikos geografijos tyrimai (V. Brazauskas, V. Čeginskas, M. Gudonytė, A. Gulbinskas, V. Januškevičius, J. Kunčina, O. Miliūnienė, A. Skupeika, S. Vaitekūnas). 1957 išėjo autorių kolektyvo veikalas LTSR ekonominė geografija (redaktorius S. Tarvydas). Geografinio pobūdžio tyrimus rajoninio planavimo ir ekonominės plėtros reikmėms atliko ir kitų sričių mokslininkai (J. Daunora, P. Juškevičius, K. Meškauskas, K. Šešelgis). Išsirutuliojo miestų, kaip teritorijos organizacinių centrų, geografijos pažinimo kryptis (J. Kunčina, V. Lastas, J. Zagorskis). Paskelbta istorinės geografijos darbų (N. Eitminavičienė). Visuomeninės geografijos tyrimai ekonomikos poreikiams buvo plėtojami VU Ekonominės istorijos ir geografijos katedroje, Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institute (nuo 1963 Lietuvos mokslų akademijos Geografijos skyrius), VU Bendrosios geografijos ir kartografijos katedroje. Nuo 20 a. 8 dešimtmečio daug visuomeninės geografijos aspektų glaudžiai siejasi su geografine (determinuota) kraštotvarka (A. Basalykas, J. Bučas, T. Bumblauskis, K. Ėringis, P. Kavaliauskas, J. Milius). Plėtota rekreacinių išteklių pažinimo ir tvarkymo kryptis (G. Daniulaitis, P. Kavaliauskas, V. Stauskas). Lietuvos visuomenės teritorijų organizacija demografiniu, ekonominiu, istoriniu ideologiniu aspektais atskleista Lietuvos TSR atlase (1981), kuriame iš 18 teminių grupių 7 skirtos visuomeninei geografijai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę kilo didelis visuomenės teritorijų organizacijos pažinimo poreikis naujomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Prasidėjo sparti tematinė visuomeninės geografijos plėtra. Viena svarbiausių krypčių buvo geografinis šalies teritorijų valdymo pagrindimas (V. Daugirdo, P. Kavaliausko publikacijos, S. Vaitekūno Lietuvos teritorija ir gyventojai 1998, Lietuvos gyventojai per du tūkstantmečius 2006), t. p. politinė geografija ir geopolitika (Lietuvos geopolitika 1991). Atlikti Lietuvos geopolitinės padėties, politinės geografijos elgsenos ir jos rajonavimo tyrimai (R. Baubinas, V. Daugirdas, P. Kavaliauskas, S. Vaitekūnas). Apibendrinti geografiniai etnolingvistiniai tyrimai (P. Gaučas Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida XVII a. antrojoje pusėje –1939 m. 2005). Nuo 20 a. 9 dešimtmečio vidurio regioninės politikos reikmėms vėl plėtoti kompleksiniai regioniniai, ypač probleminių regionų sociogeografiniai, tyrimai (R. Baubinas, V. Daugirdas, S. Stanaitis). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje nagrinėta sparčiai kintančios visuomenės teritorijų organizacijos transformacija naujomis politinėmis ir ekonominėmis, globalizacijos ir regionalizacijos sąlygomis. Atlikta urbanizacijos, suburbanizacijos procesų tyrimų (D. Česnavičius, D. Krupickaitė). Tiriama miestų (D. Burneika, D. Krupickaitė), kaimiškųjų vietovių (J. Mačiulytė, J. Milius, G. Ribokas) erdvinė ir funkcinė kaita. Atliekami gyventojų migracijos, kiti geodemografiniai tyrimai (D. Jasilionis, D. Krupickaitė, A. Sipavičienė, S. Stanaitis, V. Stankūnienė), kultūros, elgesio, nusikalstamumo, religijų geografijos tyrimai (V. Daugirdas, G. Paltanavičiūtė). Tiriami socialinių įtampų laukai, limologiniai efektai, verslo geografijos sąlygos (R. Baubinas, I. Bražukienė, D. Burneika, P. Kavaliauskas, S. Stanaitis). Pramonės, žemės ūkio, turizmo ir kitų veiklos šakų geografijos tyrimus atliko R. Baubinas, I. Bražukienė, E. Kriaučiūnas. Paskelbta geografinių regionų aprašymų (R. Kontvainas, A. Stanaitis). Taikomųjų visuomeninės geografijos tyrimų srityje vyrauja tiksliniai tyrimai, susiję su teritorijų planavimu, regionine politika, planuojamos ūkinės veiklos poveikio socialinei aplinkai vertinimu.
Visuomeninę geografiją plėtojančios pagrindinės institucijos: Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos institutas, Klaipėdos universiteto Socialinės geografijos katedra, Lietuvos edukologijos universiteto Geografijos ir turizmo katedra, VU Geografijos ir kraštotvarkos katedra. Mokslo darbai skelbiami teminėse monografijose ir rinkiniuose, periodiniuose mokslo leidiniuose Geografijos metraštis, Geografija, Tiltai, užsienio leidiniuose.
1324